Ramiame Vilniaus Latvių gatvės skverelyje, Rusijos ambasados kaimynystėje, atidengtas paminklas žinomam rusų poetui simbolistui, Lietuvos bičiuliui K.Balmontui (1867–1942).
Lietuvoje jau daugelį metų gyvena K.Balmonto anūkė, rūbų modeliuotoja, dizainerė Mariana Bruni, o į paminklo atidengimą iš JAV atvyko ir jos teta, poeto duktė Svetlana Balmont, kiti poeto giminės.
Paminklo sumanytojas – Jurgio Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimo labdaros ir paramos fondas, o pagrindinis organizatorius – verslininkas Gediminas Kavaliauskas.
Skulptūra pastatyta už privačias lėšas, o vietą skyrė Vilniaus savivaldybė.
Žvėrynas pasirinktas neatsitiktinai, nes K.Balmontas, lankydamasis Vilniuje, apsistodavo būtent šiame rajone.
Paminklo poetui autorius – Vilniaus dailės akademijos docentas M.Šnipas. 51 metų skulptorius atsakė į keletą klausimų.
– Daugelis žinomų lietuvių skulptorių į paminklų kūrimą žiūri gana neigiamai. Gal todėl, kad monumentalioji propaganda buvo sovietinės valdžios ideologinis įnagis. Tačiau jūs prieš porą dešimtmečių esate sukūręs kompozitorių Stasio Šimkaus ir Juozo Naujalio biustus Kauno muzikinio teatro sodelyje, o užpernai kartu su skulptoriumi Konstantinu Bogdanu pastatėte paminklą Abraomui Kulviečiui Jonavoje.
– Aš taip pat į daugelį neseniai pastatytų paminklų žiūriu gana kritiškai. Tačiau suprantu, kad tokios skulptūros turi savą specifiką.
Tų darbų, kuriuos darau be jokių įsipareigojimų, niekuomet nepirščiau kaip paminklo. Nebent mano kūrinys taip atitiktų užsakovo idėją, kad jis pats norėtų jį pasistatyti.
Paminklų sumanymai visuomet ateina iš šalies. Tada kompromisas – neišvengiamas. Šiuo atveju svarbūs ne tik autoriaus meniniai siekiai, bet ir užsakovų lūkesčiai.
– Ar menininkui tai labai nemalonu? O gal tokie užsakymai – iššūkis, kurį įveikti įdomu? Juk jūsų sukurtas K.Balmontas – toks bravūriškas.
– Šį sykį dirbti buvo labai smagu. Užsakovams pirminis projektas patiko – tai man atrišo rankas. Dariau, ką norėjau.
Nesistengiau kaip nors susieti paminklo su K.Balmonto poezija, jo gyvenimo istorija ar pabrėžti ryšių su Lietuva.
Kai skulptūra buvo sumanyta, jau tarsi savaime atėjo paaiškinimas, kodėl herojus žvelgia ne tiesiai į žiūrovus, o kiek pro šalį.
Jis tarsi ir nereikalauja sau ypatingo, išskirtinio dėmesio. Jis čia lankėsi, kūrė, tiesiog praėjo pro šalį. Kas norės, pastebės. Kas nenorės, tam neužklius. Todėl ir paminklo mastelis kamerinis.
– Dėl tos pačios priežasties paminklas – be jokio postamento? Juk K.Balmontas tarsi stovi ant šaligatvio plytelės.
– Iš pradžių buvau sumanęs, kad ir jos nebus. Mat medžiai ant postamentų retai auga. (Juokiasi.) Granitinė plokštė atsirado tik dėl techninių problemų. Jei laiku nenupjaus žolės, jis atrodys kaip išaugęs tiesiai iš pievos.
– Nuotraukose K.Balmontas – neaukšto ūgio apkūnus vyriškis. Taigi jūsų paminklą kažin ar galima pavadinti figūriniu K.Balmonto portretu?
– Ne, jokiu būdu. Nors ir turėjau nuotraukų, bet pasinaudojau tik kai kuriais poeto bruožais. Vienoje nuotraukoje jis buvo su panašia didele skrybėle, ilgais plaukais.
Tai populiarus jo įvaizdis.
– Dažnai bendradarbiaujate su poetu Liudviku Jakimavičiumi, dabar sukūrėte paminklą poetui K.Balmontui. Tai atsitiktinumas? Ar tiesiog mėgstate poeziją?
– Man tai iš tiesų įdomu. O kai pradėjau bendrauti su Liudviku, susipažinau su literatūra ir poezija ne kaip skaitytojas, o tarsi iš vidaus.
Išgirdau, kaip rašantys žmonės kalba apie savo amato dalykus, ką vertina. Kaip tas eilėraštis padaromas. Tokie dalykai kaip metonimija, metafora pasirodė visai kitaip nei mokyklos suole.
Su Liudviku buvome šiek tiek pažįstami dar nuo studijų metų. O pirmasis bendras darbas buvo katalogas mano parodai „Dusenos” Vilniaus „Akademijos” galerijoje.
Aš norėjau, kad kataloge prie darbų nuotraukų atsirastų atskirų tekstų, kurie vis dėlto būtų susiję su mano skulptūromis. Todėl pasiūliau juos parašyti Liudvikui.
Bendradarbiauti mums abiem patiko. Vėliau kartu išleidome keletą knygų, surengėme bendrą „Viešosios knygos” projektą skverelyje prie Prancūzijos ambasados.
Buvome pastatę stulpą su keturiais mediniais puslapiais, į kuriuos rašyti galėjo kiekvienas praeivis.
Kiekvieną rytą įrašus fiksuodavome, kas mėnesį keisdavome prirašytus lapus naujais.
Šaknys – Lietuvoje
Poetas K.Balmontas gimė 1867 m. Rusijoje, mirė 1942 m. Prancūzijoje. Tai vienas žymiausių rusų poetų simbolistų. Taip pat – lietuvių mitologijos, tautosakos ir istorijos interpretacijų kūrėjas, šiai temai skyręs keturias poezijos knygas.
Menininko susidomėjimą Lietuva skatino jo bičiulis poetas ir diplomatas J.Baltrušaitis. K.Balmontas yra rašęs, kad jo prosenelis buvo kilęs iš Prūsijos lietuvių.
Poetas vienas pirmųjų ėmėsi versti moderniąją lietuvių poeziją į rusų kalbą ir pristatė rusiškai skaitančiai auditorijai Maironio, Vydūno, V.Krėvės, L.Giros, kitų autorių kūrybą. Tarptautinėje spaudoje poetas recenzavo lietuvių autorių knygas, aptarė lietuvių menininkų albumus.