Visi turbūt žinome, kodėl valgome, geriame ar dirbame. Tačiau kodėl žmonės rašo eilėraščius? Turint omenyje nedidelius dabartinių poezijos knygų tiražus, būtų sunku patikėti, kad dėl pinigų, garbės ar šlovės.
„Lietuvos ryto” korespondentas pasidomėjo, kaip šiuo metu vykstančio „Poezijos pavasario” renginiuose dalyvaujantys lietuvių poetai sau, o kartu ir skaitytojams paaiškina, kodėl jie kuria poeziją?
Šį klausimą uždaviau tiek šiųmečiam, tiek buvusiems, tiek galbūt būsimiems „Poezijos pavasario” laureatams.
Nemėgsta sėdėti prie stalo
Jonas Kalinauskas, 63 metų poetas, 2011-ųjų „Poezijos pavasario” laureatas: „Daug kam gali atrodyti, kad jei 63 metų žmogus rašo eilėraščius, jo galvai kažkas negerai. Bet aš pradėjau kurti gana vėlai.
Be to, aš esu nusiteikęs prieš inertinį rašymą, kai užsitarnavus vardą eiliuojama tarsi iš įpročio.
Nemėgstu sėdėti prie stalo – eilėraščius turiu tarsi išvaikščioti. Kai ateina laikas ir suprantu, kad galiu parašyti kitaip nei kiti, tada ir užrašau eilėraštį.
Pats rašymo procesas – savotiška meditacija, padedanti atitrūkti nuo rutinos. Panašiai būna ir įsijautus į kokią gerą knygą ar filmą – kuriam laikui patenki į šiek tiek kitokį, gal įdomesnį, pasaulį. Be to, pabaigus eilėraštį aplanko nuostabus jausmas, kurį net sunku su kuo nors palyginti.
Gal nesąmoningai, bet aš ir savo eilėraščių skaitytojui stengiuosi suteikti malonumą. Mano poezijoje nėra žaizdų, kraujo, skausmo, verksmo, nuodų, pūlių. Tai greičiau savotiškas grožio ekstraktas be bjaurasties.
Žodžiu, rašau taip, kad man pačiai būtų malonu tiek kurti eilėraščius, tiek juos skaityti.”
Festivalio renginiai
Gegužės 21 d. 15 val. J.Ivanauskaitės skaitymai, skirti rašytojos 50-osioms metinėms. Jurgos skveras (Aguonų g. pradžia, Vilnius).
Gegužės 22 d. 12 val. Poezijos atlaidai Paberžės Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje.
Gegužės 22 d. 19 val. Vakaronė „Skaitymai prie laužo” VU Botanikos sode sostinės Vingio parke.
Gegužės 23 d. 21 val. Cz.Miloszo eilėraščių ekranizacijų peržiūra ir garso poezijos performansas Vilniaus mokytojų namų kiemelyje.
Gegužės 24 d. 19 val. Sakralinės poezijos skaitymai Švč.Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioje Kaune.
Gegužės 25 d. 17 val. Kauno rašytojų knygų apžvalga. Vieno lito premijos teikimas Kauno menininkų namuose.
Gegužės 25 d. 18 val. Poezijos vakaras Šiaulių „Aušros” muziejaus Ch.Frenkelio viloje.
Gegužės 26 d. 18 val. „Poezijos pavasario” svečių iš užsienio vakaras Europos parke, Vilniaus r.
Gegužės 26–28 d. Poetų viešnagės ir skaitymai įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose – Vilkaviškyje, Klaipėdoje, Elektrėnuose, Joniškyje, Šakiuose, Ignalinoje, Tauragėje, Šilalėje, Širvintose, Birštone, kt.
Gegužės 27 d. 18 val. „Poezijos pavasario” laureato vainikavimas ir literatūros vakaras Kauno Maironio muziejaus sodelyje.
Gegužės 29 d. 17 val. Baigiamasis festivalio vakaras Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme.
Kitais žodžiais tariant, įspūdžiai tarsi šaukiasi išraiškos. Dvasinė būsena ir gyvenimo situacija paskatina veiksmą – savotišką išsiliejimą ant popieriaus.
Sunkiai įsivaizduoju savo skaitytojus. Tik žinau, kad rašau nedideliam jų būriui, kurie pajėgūs tarsi pratęsti mano eilėraščius, išsiaiškinti prasmes, apie kurias rašydamas net aš pats nesu pagalvojęs.”
Vertingiausia – emocija
Rimvydas Stankevičius, 38 metų poetas, 2009-ųjų „Poezijos pavasario” laureatas: „Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje gyvena tarsi dviem laikais.
Vienas yra buitinis, kai jis vaikšto į darbą, perka batoną, tvarko kambarius. O kitą pavadinčiau metafiziniu, apvalytu laiku, kuris yra ekstazinis, tarsi ir neskaičiuojamas.
Tarkim, kiek trunka seksas – akimirką, pusvalandį ar amžinybę?
Kaip jautiesi, kai pasineri į maldą, knygą ar gamtos reiškinį? Lygiai taip pat ir poezija yra galimybė pagyventi tame aukštesniame paraleliniame laike.
Per savo gyvenimą supratau, kad šiame pasaulyje vertingiausia yra emocija, kurią tu išgyveni, o ne įvairiausi siužetai, kuriuos matai, patiri. Kuo labiau liepsnoji emocijų lauže, tuo geriau gyveni, tuo esi laimingesnis.
Taigi stebėdamas poetus Vytautą P.Bložę ir Aidą Marčėną supratau, kad poezija yra vienas takelių, vedančių į minėtus dalykus. Rašydamas gali leisti sau gyventi įdomiai, nepaskęsdamas vien buityje. Poezijoje negalioja fizikos dėsniai – joje nejauti savo kūno svorio.
Kad savo gyvenimą padarytum spalvingesnį, nebūtina rašyti eilėraščių. Tereikia būti su poezija, būti poezijoje.
Žinoma, eilėraščių rašymas – egoistiškas dalykas. Bet aš neapgaudinėju savęs – nesiekiu, kad mano eilėraščiais domėtųsi kuo daugiau skaitytojų.
Vis dėlto aš rašau įsivaizduojamam skaitytojui, kuris man – visi jau mirę poetai.”
Būdas suprasti pasaulį
Gintaras Grajauskas, 45 metų poetas, 2000-ųjų „Poezijos pavasario” laureatas: „Eilėraščių rašymas – būdas suprasti pasaulį, pamatyti ne tik jo išorę, bet ir bendruosius dėsnius, kurie, kad ir kaip būtų keista, galioja iki šiol.
Negalėčiau pasakyti, kodėl pradėjau rašyti eilėraščius. Tiesiog man buvo įdomu skaityti kitų poetų kūrybą. Be daugybės kitų eiliuotojų, man labai patiko ir Stasio Jonausko eilėraščių lakoniška ironija.
Galų gale supratau, kad eilėraščių rašymas – tam tikras matymo būdas, stebėtojo, fiksuotojo gyvensena.
Egoizmo poetas turi tiek, kiek pats nori. Iš to, ką rašai, galima išspausti ir šį bei tą šoumeniška. Kita vertus, man labai patinka senovės japonų požiūris.
Jie teigė, kad jeigu nori rašyti eilėraščius, turi atsisakyti savo buvusio gyvenimo, pamiršti buvusį vardą ir pavardę ir pradėti viską nuo pradžių. Šiuo požiūriu jokio šou nebelieka.
Skaitytojas man svarbus tuo, kad jis patenka į mano pasaulį ir pamato tą pasaulį tokį, koks jis buvo atsivėręs man.
Tai ir yra gražiausia. Pats užrašymo procesas man, tiesą sakant, visai nepatinka.
Kuo toliau, tuo labiau jaučiu savotišką alergiją rašymui. Bet tos atvertys, blykstelėjimai, arba, pasak budistų, nušvitimai, man yra labai vertingi.”
Metafizinis kryžiažodis
Marius Burokas, 34 metų poetas, neseniai išleidęs eilėraščių knygą „Išmokau nebūti”: „Man poezija – tam tikras mąstymo būdas. Manau, kai kurių dalykų neišsakysi ir neišreikši kitaip negu poezija. O pasakyti juos norisi.
Poezija yra metafizinis kryžiažodis, rebusas, kurį užduodi išspręsti sau ir kitiems. Tai instrumentas, kuriuo pasieki giliausius savo sąmonės ir pasąmonės sluoksnius, o kartu tai tam tikras tinklelis ore tvyrančioms kolektyvinėms žmonių mintims ir troškimams gaudyti.
Tai galėtų būti ir alternatyva maldai kalbantis su Dievu. Visa tai ir skatina ją rašyti.
O skaitytojas svarbus dėl grįžtamojo ryšio. Šaukti ar kalbėti į tuštumą juk būtų kvailas laiko švaistymas.
Be to, galbūt koks eilėraštis ar eilutė išjudins ir skaitančiojo mąstymą, privers pažvelgti į, atrodo, įprastus dalykus netikėtu ir įdomiu kampu.”
Poezija – grožio ekstraktas
Ilzė Butkutė, 27 metų poetė, neseniai išleidusi eilėraščių knygą „Karavanų lopšinės”: „Eilėraščius rašau todėl, kad man tai yra be galo malonu.