Virtuozo V.Repino smuikas nekliudo kaimynams

„Jau senokai buvau Vilniuje – tikiuosi, jo publika neatšalo“, - juokavo telefonu iš Prancūzijos V.Repinas.

Šis vienas geriausių pasaulio smuikininkų prieš daugiau kaip dešimtmetį pirmą kartą pasirodė Nacionalinėje filharmonijoje. Vėliau jis ne sykį čia griežė su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, o su Lietuvos kameriniu gastroliavo po Europą.

Tačiau gegužės 31-ąją smuikininkas pirmą kartą Vilniuje grieš su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.

Šiuo pasirodymu V.Repinas pradės vasaros koncertų maratoną, kurio afišose – žymiausi Izraelio, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Šveicarijos festivaliai bei koncertų salės.

- Muzikantai dažnai nepastebi net, kokia yra savaitės diena, o sezono pradžios ir pabaigos koncertai mums – tik pavadinimai.

Manęs iki rudens dar laukia apie 20 koncertų – didžiulė programa su nuostabiais partneriais, tarp jų – Valerijumi Gergijevu, Kurtu Masuru ir Izraelio simfoniniu orkestru, Zubinu Mehta.

Grojimas – tai mano gyvenimas. Negroju tik per trumpas atostogas vasarą.

- Vien šį sezoną gastroliavau Azijoje ir Europoje, praleidau kelis mėnesius Amerikoje. Tai įprastas mano gyvenimo ritmas.

Vis dėlto iki šiol man nepavyko apsilankyti Indijoje ir Egipte, o mane traukia šios šalys ir kaip turistą, ir kaip muzikantą.

Tiesą sakant, gastrolių metu dažnai net nepastebiu, kokioje šalyje esu. Svarbesni būna kiti dalykai. Pavyzdžiui, Paryžiaus „Pleyel“ salėje grojau gal jau 50 kartų, bet visada norisi ten sugrįžti – jos publika moka klausyti muzikos.

Jei tik įmanoma įterpti į turą porą laisvų dienų, aš stengiuosi jas praleisti su savo šeima. Tada irgi nesinori toli važinėti ir turistauti.

Pastaruoju metu tokias dienas praleidžiu Maskvoje, nes turiu trijų mėnesių dukrelę. Anksčiau dažnai keliaudavome kartu su žmona (Maskvos didžiojo teatro baleto artistė Svetlana Zacharova – Red.), bet gastrolėse dažniau lydėdavau ją aš, o ne ji mane.

- Didelė – beveik sportinis režimas ir nuolatinis darbas. Aš anksti baigiu vakarinius pasisėdėjimus, nes turiu gerai išsimiegoti. Kai koncertuoju padieniui, reikia ypač susiimti.

Štai ir dabar aš groju viešbutyje – dažnai tai darau. Laimė, kad iki šiol nesulaukdavau dėl to kaimynų priekaištų. Mums, smuikininkams, gerai, kad instrumentas mažas ir visada šalia – galime groti net traukinyje.

Tik nemanykite, kad dėl profesijos aš atsisakau visų gyvenimo malonumų. Anaiptol, bet viskam – savas laikas. Be to, nedarau nieko, kas man būtų nemalonu kaip muzikantui – paprasčiausiai atsisakau nepatrauklių ir neprestižinių kontraktų.

Mano kredo – kiekvienam koncertui pasirengti 100 procentų ir nesustoti ties pasiektu.

- Jau grojote visose garsiausiose pasaulio salėse su geriausiais orkestrais ir dirigentai ko dar galima siekti?

- Nemanau, kad pasiekiau kažką ypatinga. Dar nepagrojau daug genialių kūrinių – norisi juos išmokti, atlikti ir įrašyti, kad liktų kažkas po manęs. Kartais viso gyvenimo neužtenka perprasti iki galo vieną ar kitą kūrinį – lieka netikrumo šešėlis, kad ir kaip tikėtum savo idėjomis.

Be to, nauji įspūdžiai, koncertai, kūriniai keičia skonį. Net perskaitytos knygos įkvepia asociacijų, kuris norisi įlieti į muziką. Kaip yra sakęs Mstislavas Rostropovičius, atlikėjui labai svarbu „pasekti pasaką“. Žodis „pasaka“ gal skamba juokingai, bet maestro posakyje yra didelė prasmė.

Mano muzikiniame gyvenime esminiai dalykai nepasikeitė. Kaip ir anksčiau, prieš išėjimą į sceną apima jaudulys: gyvi koncertai visada yra kažkiek nenuspėjami ir rizikingi.

Kai paimu į rankas dar niekieno neatliktą kūrinį, galvoje užverda mintys – kartais net negaliu užmigti. Būna visiškai neaišku, kuo baigsis to kūrinio istorija.

Šiemet Koncertą Londono simfoninio orkestro užsakymu man parašė škotų kompozitorius Jamesas MacMillanas. Ačiū Dievui, esu juo labai patenkintas – premjera sulaukė didžiulės sėkmės ir Londone, ir Paryžiuje, ir Niujorko „Carnegie Hall“.

Tai labai įdomi ir graži muzika – ją groti didelis džiaugsmas. Atliksiu šį kūrinį dar daug kartų šį ir kitą sezoną. Tokią šiuolaikinę muziką publika vertina ne mažiau kaip ir klasiką.

- Iš atmosferos koncertų salėse to nepasakyčiau. Bet pažvelgus į jaunimą gatvėse kyla įvairių minčių.

„Tai tobuliausias mano kada nors girdėtas smuikininkas“, – taip apie V.Repiną yra pasakęs šviesaus atminimo lordas Y.Menuhinas. Jo šlovintas virtuozas dažnai lyginamas su pačiu Y.Menuhinu ir kitomis smuiko legendomis – I. Sternu, J.Heifetzu, D.Oistrachu.

Būdamas tik 11 metų V.Repinas pelnė aukso medalį H.Wieniawskio konkurse, 14-kos jau griežė Tokijuje, Miunchene, Berlyne, Helsinkyje, o 17-kos laimėjo sunkiausias pasaulio smuikininkų varžybas – Karalienės Elžbietos konkursą Belgijoje.

Pernai V.Repinas už nuopelnus Prancūzijos kultūrai gavo garbingiausią Prancūzijos muzikos apdovanojimą „Victoire d’honneur“ ir tapo Prancūzijos meno ir literatūros ordino kavalieriumi.

Solistas groja G.Guarneri del Gesu smuiku „Bonjour”, kurį vadina N.Paganini smuiko broliu – jį meistras pagamino tais pačiais 1743 metais.

Per metus V.Repinas surengia apie 120 koncertų.

Vilniaus festivalio atidarymo vakare smuikininkas grieš virtuozišką, pavergiančią šokių ritmais ir elegišku liūdesiu É.Lalo „Ispaniškąją simfoniją“.