Lietuvoje „Scorpions” viešėjo jau keletą kartų, tačiau gegužės 30-osios koncertas Vilniaus „Siemens” arenoje bus išskirtinis.
Dar 2010-ųjų pradžioje paskelbę, jog ketina baigti karjerą, „skorpionai” išsirengė į paskutines gastroles, kurioms netrūksta užmojo – įvairiuose žemynuose, šalyse ir miestuose grupė atsisveikinimo dainą trauks dar ir kitais metais.
Dainos „Rock You Like A Hurricane”, „Wind Of Change”, „Send Me An Angel”, „Still Loving You”, „You And I” – kūriniai, bent viena ausimi girdėti ir visiškai roku nesidomintiems žmonėms.
Šios muzikos žemėlapyje keturis dešimtmečius gyvuojanti grupė užima unikalią padėtį – sentimentalūs klausytojai mėgsta jos balades, o kietesnio roko mėgėjai puikiai žino, kad veteranai vis dar moka kelti triukšmą.
Daugeliui įtikti sugebanti grupė pernai išleido albumą „Sting In The Tail” – tvirtinama, kad tai paskutinis „Scorpions” įrašytas darbas. Tačiau koncerte, žinoma, galima tikėtis puokštės populiariausių grupės dainų.
Apie grupės sprendimą ir smagias „Scorpions” istorijos akimirkas „Lietuvos rytui” pasakojo grupės dainininkas Klausas Meine.
– Esate matęs tiek pasaulio miestų, kad jų turbūt nė neįsimenate? – paklausiau 62 metų dainininko.
– Kodėl gi? Pamenu centrinę Vilniaus gatvę – visada smagu ja pasivaikščioti, daugybė žmonių, nuostabi Katedra.
Labai gražus senamiestis, tiesiog kvėpuojantis kultūra ir istorija. Įkvepiantis miestas, į kurį atvykdamas visada džiaugiuosi.
– Baigti „Scorpions” karjerą jums pasiūlė grupės vadybininkas. Ar grupėje yra muzikantų, kuriems ši mintis labai nepatiko?
– Pirmiausia visus sprendimus priimame patys. Bet prasidėjus šitai diskusijai supratome, kad mūsų albumas „Sting In The Tail” yra vienas geriausių įrašų, kuriuos esame sukūrę.
Be to, šiuo metu klasikinis rokas yra labai populiarus, tad po ilgos pertraukos mūsų muzika neatsilieka nuo laiko dvasios.
Neaišku, kas bus po kelerių metų. Puikiai prisimename, kaip prieš du dešimtmečius mums buvo sunku – muzikos pasaulį valdė „grunge” stilius, grupė „Nirvana”, mūsų kūryba niekam nebuvo įdomi. Daugelis panašių į mus atlikėjų tada dingo iš akiračio.
Tad surengti atsisveikinimo gastroles, dvejus trejus metus pakeliauti po pasaulį, kai dar esame populiarūs, pasirodė puiki idėja. Norime baigti karjerą aukšta nata, o ne nuvysti.
Be to, vis dar esame energingi ir tikimės tokie likti iki paskutinio koncerto. „Scorpions” gerbėjai nusipelno paskutinį kartą pamatyti mus geros formos.
– Nekenčiate žodžio „pensija”, bet gal jau nusprendėte, ką veiksite, kai visa tai baigsis? Keliausite į Havajus ir iki gyvenimo pabaigos siurbčiosite kokteilius?
– Ne. Tikrai neketinu apsivilkti seniokiško megztinio, pradėti žaisti golfą. (Juokiasi.)
Kai užversime „Scorpions” knygą, tikiuosi, mūsų lauks nauji nuotykiai ir iššūkiai. Kol kas nieko neplanuojame. Bet per keturis „Scorpions” dešimtmečius nesu įrašęs nė vienos solinės dainos – galbūt ateis metas tai padaryti.
Dar nežliumbkime dėl ateities, gerai?
Dabar metas švęsti „Scorpions” keturiasdešimtmetį. Koncertuose neleidžiame į kelnes – o, kaip liūdna, sudie, bučkis visiems. Sakome kitaip – dabar metas gerai pasilinksminti, mėgautis akimirka.
– Su „Scorpions” susiję daugybė juokingų istorijų – pavyzdžiui, kad Azijoje jūsų daina „Wind Of Change” buvo tokia populiari, jog ją švilpauti išmoko papūgos. Koks jūsų mėgstamiausias „Scorpions” karjeros anekdotas?
– Jų labai daug. Pamenu, sykį grojome Atėnuose. Prieš bisą nuėjome į persirengimo kambarius. Tūkstančiai gerbėjų klykė, šaukė, o mano kambario rankena užsikirto.
Buvau įkalintas kambaryje. Siaubingai kvailas jausmas. Pagaliau kažkas susivokė, kas vyksta, ir brutaliai išlaužė duris kaip kokiame sename vesterne.
– Ar tiesa, kad Prancūzijoje jūsų romantiška baladė „Still Loving You” labai padidino gimstamumą?
– Yra tokia teorija. Pradėjus devyniems mėnesiams po to, kai ši daina išpopuliarėjo, Prancūzijoje tapo madinga kūdikiams duoti vardą Sly.
Tai – dainos „Still Loving You” pavadinimo santrumpa.
– Buvote pirmoji Vakarų grupė, apsilankiusi Kremliuje. Šį pavasarį grojote Michailo Gorbačiovo 80-mečio koncerte Londone. Kokia jūsų nuomonė apie šį politiką?
– Dabar jis vertinamas įvairiai. Bet prisiminkime šaltojo karo pabaigą. Kai Berlyno siena griuvo, tai buvo taikingiausia revoliucija istorijoje.
Žiūrint vokiečio akimis, Michailas buvo didvyris, nes kai šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves reikalaudami griauti sieną, jis neatsiuntė tankų.
Jei valdžioje būtų buvęs Leonidas Brežnevas ar Nikita Chruščiovas, Rytų Vokietijos gatvės būtų virtusios kraujo upėmis.
Mano kartos vokiečiai turėjo savo nuomonę apie sovietų lyderius. N.Chruščiovas, batu mojuojantis Jungtinių Tautų asambėjoje, – istorija, kurią mes visi žinome.
Vokietija buvo fronto linija tarp Rytų ir Vakarų, ir M.Gorbačiovas leido mums susivienyti – taip mąsto vokiečiai. Visa kita jo veikla – ne tai, apie ką galėtume komentuoti.
1991-aisiais su juo ir jo žmona Raisa susitikome Kremliuje – iki Sovietų Sąjungos žlugimo buvo likę visai nedaug.
Tai – istorinė diena „Scorpions” ir rokui apskritai.
Daina „Wind Of Change” buvo permainų himnas Rytų ir Vakarų Europoje, tai labai svarbus kūrinys mūsų karjerai.
– Jums netrukus sukaks 63-eji. Ar daugiau nei 100 koncertų per metus – ne per didelis krūvis balsui?
– Tenka juo rūpintis. Daryti apšilimo pratimus, sportuoti – kūnas turi būti stiprus, kad atlaikytum krūvį.
Tai nereiškia, kad esu vakarėlių gadintojas – jei koncertas gerai pavyksta, po jo einu pasilinksminti, bet tai pasitaiko retai.
– Scenoje labai dažnai pasirodote su saulės akiniais.
Norite paslėpti po vakarėlio užtinusias akis ar tiesiog atrodyti kietai?
– Puikus klausimas. (Juokiasi.) Akiniai – tiesiog rokenrolo klišė. O iš tiesų apšvietimas scenoje toks ryškus, kad be akinių sunku įžiūrėti publiką.
Tad kartais taip elgiuosi, kad atrodyčiau žvaigždiškiau, o kartais – kad saugočiau akis.
Bet užsidėti akinius ar ne – tikra drama, kartais užkulisiuose dėl to ginčijamės pusvalandį.