I.Pogorelichių labiausiai išgarsino ne jo laimėti konkursai (1978-aisiais Casagrande Ternyje, Italijoje ir 1980-aisiais Monrealyje, Kanadoje), bet nesėkmė 1980-ųjų F.Chopino konkurse Varšuvoje. Jis nepateko į šio konkurso finalą, ir žiuri narė kultinė argentiniečių pianistė Marta Argerich protestuodama prieš tokį kolegų sprendimą paliko konkursą. Ji pavadino I.Pogorelichių genijumi.
Tai atvėrė jaunajam virtuozui garsiausias pasaulio koncertų sales, jis ėmė koncertuoti su žymiausiais planetos orkestrais. 1982-aisiais I.Pogorelichius pasirašė išskirtinį kontraktą su įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“ ir joje išleido 15 kompaktinių diskų.
Karjeros sprogimo metais, būdamas 22-ejų pianistas vedė savo mokytoją – 21 metais vyresnę Maskvos konservatorijos dėstytoją (I.Pogorelichius baigė studijas šioje mokykloje) Alizą Kezeradzę. Jai mirus 1996-aisiais I.Pogorelichius pasitraukė iš koncertų scenos.
Pianisto grįžimas po beveik dešimties metų tapo nauja muzikos seansacija. Po visus žemynus pasklidę I.Pogorelichiaus gerbėjai troško vėl išgirsti šį nepakartojamą virtuozą, garsėjusį ekstremalių tempų pomėgiu, neaprėpiama fortepijono pastelinių spalvų palete ir egocentriškomis interpretacijomis.
I.Pogorelichius visada vadovavosi moto: jei artistas neturi ką pasakyti, geriau tegu nesako nieko.
Šis nenuspėjamas menininkas vieniems – didis poetas ir mąstytojas, kitiems – kaprizingas muzikos darkytojas ir pozuotojas. Publika jo koncertuose šaukia „bravo!“ ir „bū!“. Tačiau visi sutaria dėl to, kad I.Pogorelichiui idėjų nestinga, o jo pirštams paklūsta bet kokie sumanymai.
Vilniuje pianistas skambins Fryderyko Chopino Sonatą b-moll ir Noktiurną c-moll, Franzo Liszto „Mefisto valsą“ ir Sonatą h-moll. Koncertą organizuoja viešoji įstaiga „Culture Live“.