Mažosioms Viktorijai ir Kamilei padeklamavus A.Karosaitės eilėraščius „Pievų muzikantas“ bei „Sūnus“, įteikus pievų gėlių, bibliotekininkė Aušra Jakubelskienė pradėjo savo „tardymą“ – kas yra gimtinė, kokie sentimentai veikia mūsų jausmus?
Viešnia prisipažino, kad bėgant metams, vis labiau imi į viską žiūrėti vaiko akimis. „Kažkaip sutapo, kad mano gyvenime yra trys „ėnai“: Gavėnai – gimtasis kaimas, Šilėnai – dabartinė gyvenamoji vieta ir Kairėnai – netoliese esančios kapinės, kur ilsisi išėję brangūs žmonės“, - sakė ponia Alma.
Ji sakėsi gyvenanti su dviem katėmis ir rašanti apie tai, galvojanti apie amžiną kačių ir šunų sugyvenimo problemą ir visur klausinėjanti – ką daryti, kad jie nesipyktų? „Šiandien man vaikai atsakė, reikia, kad jie kartu užaugtų, tada ir nesipyks. Taip ir su žmonėmis – jei vieni kitus geriau pažinsi, bendrausi, kalbėsies, bus mažiau pykčių, pagiežos, aimanų“, – samprotavo poetė.
Paklausta apie vaikystę ir tėvų įtaką, A.Karosaitė teigė, kad jų įtaka buvo milžiniška, ypač tėvelio, kuris buvo žymiai vyresnis už mamą, „visa karta“. Ji sakėsi, tėvelio jauno ir neatsimenanti, jis jai visą laiką buvo kaip senelis, kartu iš minčių, patarimų, pasvarstymų atrama.
„Visą laiką galvodavau apie jo žodžius „Niekada nesirodyk ten, kur tavęs nelaiko žmogumi“ ir su laiku pastebiu, kad juos vis labiau suprantu. Suprantu kūrėją, laukiantį atlygio už savo darbą, suprantu eilinį žmogų, besižeminantį prieš valdininką, suprantu žmogų, dėl duonos, dėl darbo bijantį išsakyti savo požiūrį“, - prisipažino viešnia.
Pasak A.Karosaitės, mamos vaidmuo gyvenime buvo kitoks. Ji sunkiai sirgo ir vėliau apie 30 metų gyveno pas ją globojančią dukrą. „Ji norėjo būti palaidota gimtajame krašte, bet vėliau paprašė, kad, jei aš jos ten nenuvešiu, tai nors parašyčiau eilėraštį. Ir aš sukūriau: „Biržų žeme man esi ir Amžinybėje šviesi“, - pasakojo poetė.
Paklausta apie vaikystės knygas, ponia Alma sakėsi, kad vaikystėje nebuvo knygų lentynų, pirmąją knygą dovanų gavo pirmoje klasėje, o skaityti išmoko ir „Ūkininko patarėjo“. Tėvas gydė gyvulius, gydė žmones, domėjosi medicina, tad namuose kaupėsi tokia literatūra, laikraščiai.
Kalbai nukrypus apie konkursus, viešnia sakė: „Dabar žmonės vaikšto tarsi sunumeruoti. Vienas pirmas, kitas antras, po to seka 11-as, 111-as ir panašiai. Kas galvoja, kaip jaustis ne pirmam, o šimtas pirmam. Vienas pažįstamas poetas net sueiliavo „jei nebus konkursų, tai aš ir nekursiu“,- kiek sarkastiškai kalbėjo ponia Alma.
Kalba netikėtai nukrypo apie Nacionalinį diktantą, nes A.Karosaitė rašė tekstą 2007 metų Nacionalinio diktanto I turui.
„2006 m. Nacionalinį diktantą be klaidų parašė keli šimtai žmonių, buvo labai sunku išrinkti nugalėtoją. Manęs šįkart paprašė sunkesnio teksto. Paskambinau lietuvių kalbos komisijos pirmininkei Irenai Smetonienei, ji man davė 50 sunkiausių lietuviškų žodžių. Tekstą kūriau, taisiau, redagavau 30 kartų. Iš viso diktantą rašė daugiau kaip 4000 žmonių, be klaidų parašė vienintelis šiaulietis studentas Markas Adeikis, kuris vėliau finaliniame ture buvo antras“, - prisiminė poetė.