„La Boheme“ restoranas sulijusius skaitytojus pasitinka žvakių šviesa ir baltu bei raudonu vynu, skirtu sielos poetikai sužadinti ir geriau įsijausti į pokalbį apie naujausią rašytojo Herkaus Kunčiaus romaną „Lietuvis Vilniuje“. Šiek tiek magijos turi tai, kad ši vieta yra tame pačiame pastatų komplekse, kur vyksta romano pasakojimas.
„Tad vienuolyne, sujungtame su barokine jėzuitų statyta Šv.Ignoto bažnyčia, atiduotame SSRS Gynybos misterijos žinion, sklandė anaiptol ne šventeiviška ar pamaldi atmosfera. Kaip švininis debesis tvyrojo nosiaryklę draskanti smarvė, kuri per keletą dešimtmečių buvo įsigėrusi ne tik į žaliais aliejiniais dažais nudažytus gultus, skliautus, bet ir į vis dar stovintį, geresnių laikų laukiantį altorių“, – šitaip H.Kunčius piešė pastatų ansamblio, kuriame pats dabar gurkšnojo vyną, vaizdą.
Rašytojas savo romane, anot etnologės Ritos Repšienės, kone nutrynė ribą tarp personažo ir savęs. Vos žvilgtelėję į knygos autorių, matome jį susikaupusį, stebintį aplinką, žmones, kartais nusišypsantį, besiklausantį liaupsių apie save ir vėl nugrimztantį į mintis. Lyg būtų savo romano „Lietuvis Vilniuje“ herojus Napoleonas Šeputis, vėlei turintis klausytis už sienos įsikūrusių girtų kareivių šnektų.
„Išskyrus knygoje minimus visuomenei nežinomus asmenis, visi kiti aprašyti veikėjai, kaip ir faktai, topografija ar dokumentai, yra tikri, o sutapimai – neatsitiktiniai“, – nurodo kūrinio autorius H.Kunčius.
„Lietuvis Vilniuje“ romano veiksmas vyksta 2009-aisiais - tuomet, kai vieni metai tapo ištisa švente. Būtent šis ažiotažas tapo puikiu fonu nuotaikingam H.Kunčiaus pasakojimui. O jis lyg šventraštis šventam Vilniaus miestui – Lietuvos Jeruzalei. Anot autoriaus, kiekvienam doram lietuviui – tai šventas vardas. Pagrindinis romano herojus Napoleonas Šeputis, po ilgų nesilankymo metų vėlei atklysta į Vilnių ir čia patiria religinę – patriotinę ekstazę, tampančia savotiška nuoroda į dabartines Lietuvos aktualijas. Netikėtai „nušvitęs“, apimtas Jeruzalės sindromo, pagrindinis herojus leidžiasi į kelionę po miestą, pamokslaudamas ir telkdamas aplink save jam pritariančius keistuolius. Žinoma, jis negali išbristi iš prisiminimų apie absurdišką sovietinę praeitį ir kremtasi dėl protu sunkiai suvokiamos dabarties.
„Atsipalaiduokite – pasaulis yra kvailesnis, kurioziškesnis ir smagesnis, negu jūs manote“, – recenzuodamas H.Kunčiaus romaną „Lietuvis Vilniuje“ rašė literatūros kritikas Laimantas Jonušys.
Jis teigia, jog lietuvių literatūroje įprasta tikėtis ir laukti dramatizmo ir tragizmo, nes „čia juk yra ne kokia Čekija, o Lietuva – raudų šalis“. Anot jo, angliškai egzistuoja terminas „comic tallent“, kuris lietuvių kalba, matyt, nurodytų į komiką, arba humoristą. „Pas mus humoristas yra tas, kuris rašo humoreskas, kurios yra menko žanro kūriniai, kartais verti pakikenimo ir mažai ką bendro turintys su tikra literatūra“, – sakė L.Jonušys. O paskui džiaugėsi, jog H.Kunčiui pavyko nesubanalinti kūrybos iki humoreskos lygio ir išlaikyti aštrią ir saikingą ironiją, paskaninti ją truputėliu grotesko. Taip pat pats ironiškai sveikino leidėjus ir kritikus, kurie į šį romaną pasižiūrėjo teigiamai, o ne vėlei nustūmė komišką kūrinį į literatūros paraštes.
Kultūrologas Almantas Samalavičius siūlo į romaną „Lietuvis Vilniuje“ pažvelgti iš visų įmanomų pusių: „Romaną galima skaityti kaip, pavyzdžiui, Umberto Eco knygą „Rožės vardas“. Jeigu žmogus nori kriminalinės istorijos, jis skaito jį kaip detektyvą. Jei nori, ką nors sužinoti apie Viduramžius – skaito kaip istorinį romaną. Tad Herkaus Kunčiaus romanas taip pat yra įvairiabriaunis ir daugialypis. Svarbu žinoti, ką tikiesi rasti kūrinyje, kurį skaitai“.
Pats literatūrinio pokalbio kaltininkas H.Kunčius pastebėjo, jog romanas greičiausiai labiau tiks vyresnei, jo amžiaus auditorijai, negu jaunimui. Knygos puslapiuose šmėžuoja Vilniaus miesto herojai, tapę neatskiriamais miesto simboliais, pilna įvairių kultūrinių ir istorinių nuorodų į sovietmetį. Anot jo, jaunimui tie kultūriniai simboliai gali ne tik neturėti reikšmės, bet dar ir apsunkinti tokį malonų procesą kaip skaitymas.
Tarsi atsakydamas autoriui vienas sekmadienio popietės klausytojų ir romano skaitytojų pasakė: „Man knyga buvo gyva ekskursija į 1983 metus. Nes jei jaunimas ir iki galo nesupras knygos, mes, tie, kuriems apie ir virš 40 metų – toliau pirksime tokias knygas“.
Tad, kas gi tas lietuvis Vilniuje? L.Jonušys mano, jog tai žmogus, kuriam Vilnius dar neįaugęs į kūną, tas, kurio šaknys yra gerokai nutolusios nuo Vilniaus. Nuo miesto, kuris pats niekada nebus vienalytis ir visą laiką kis ir apaugins save naujomis tapatybėmis. O pats H.Kunčius jau prisijaukino Vilnių.
„Vilnius yra visų lietuvių svajonių, dažnokai – susigalvotas miestas, panašiai kaip žydams Jeruzalė. Lietuviai šiandien čia nori būti šeimininkai, neretai primiršdami, kad ir praeityje, ir dabartyje čia gyveno ir gyvena ne tik jie. Tad romane ši problematika taip pat nėra atsitiktinė. Antra vertus, esu įsitikinęs, kad būti vilniečiu turi teisę visi, kurie tik to nori“.
O aš atsidūstu, pagalvojusi, jog taip sunku būti ir lietuviu, ir dar vilniečiu.