Lėlės artistui - tarsi lygiaverčiai partneriai

Praėjusią savaitę Kaune vyko XIX-oji tarptautinė lėlių teatrų šventė „Skrajojantis festivalis“.

Jo metu spektaklius pristatė Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Čekijos, Slovakijos, Kroatijos, Izraelio, Kinijos, Olandijos, Prancūzijos lėlininkai.

Dauguma spektaklių buvo skirti suaugusiems.

„Lėlių teatrų pastatymai subrendusiems žiūrovams pasaulyje turi senas ir gilias tradicijas. Jas ir norėjome pristatyti lietuviams“, - sakė festivalio organizatorius Kauno valstybinio lėlių teatro direktorius Sigitas Klibavičius.

Geriausiu pavyzdžiu, koks yra šiuolaikinis lėlių teatras, žiūrovams tapo į festivalį atvykusio garsaus lėlių teatro kūrėjo N.Tranterio spektaklis.

Festivalio žvaigždė pristatė 2008 metais sukurtą vaidinimą „Pančas ir Džudi Afganistane“.

Australijoje gimęs, ir daugiau nei 30 metų Olandijoje, Amsterdame gyvenantis 56-erių metų menininkas pats kuria pjeses, lėles ir drauge su jomis vienas vaidina scenoje.

Vos įžengęs į Kauno valstybinio lėlių teatro sceną, artistas užvaldė publiką savo meistriškumu ir anglišką humorą primenančiais tekstais bei tarsi gyvomis lėlėmis.

Spektaklis „Pančas ir Džudi Afganistane“ ironiškai, groteskiškai pasakojo istoriją apie naivų lėlininką Naidželą, į Afganistaną atvykusį linksminti sąjungininkų karių.

Leidęsis ieškoti pradingusios savo asistentės, Naidželą vaidinantis artistas pateko į įvairius pavojus.

Susitinko beširdį televizijos reporterį ir nervingą, teroristą nekantraujantį nudėti, bet to padaryti taip ir nesugebėjusį Jungtinių Tautų karį. Bendravo su gudriu svetimšalių nekenčiančiu, tačiau jiems kupranugarius nuomojančiu gyvūnų prižiūrėtoju. Derėjosi su velniu, kuris tikino, kad Naidželas netrukus susitiks su mirtimi, susidūrė ir su Panču Bin Ladenu bei jo kraujo ištroškusia žmona Džude.

Naidželas ir jo sutikti herojai atskleidė įvairias žmonių silpnybes.

Publika po žvaigždės vaidinimo plojo atsistojusi ir artistą kvietė į sceną kelis kartus.

Po spektaklio nuo prakaito permirkęs 56 metų N.Tranteris sutiko atsakyti į kelis „Lietuvos ryto“ klausimus.

- Gimėte šachtininko šeimoje. Kaip ir kodėl pasirinkote teatrą ir lėles? - paklausiau N.Tranterio.

- Teatras traukė nuo mažumės. Vaidybos studijas ir pasirinkau. Keturis metus mokiausi pagal klasikinę Konstantino Stanislavskio sistemą. Bestudijuojant susidūriau su lėlių teatro kūrėjais.

Kelerius metus dirbau vienos patyrusios poros asistentu. Tada nusprendžiau, kad reikia ieškoti savo kelio.

Eksperimentavau daug ir ilgai. Pirmasis mano spektaklis su klasikinėmis lėlėmis - marionetėmis buvo skirtas vaikams.

Palaipsniui suvokiau, kad man įdomiau kalbėtis su suaugusiųjų auditorija. Susikūriau savo stilių, kurio esmė - aktorius ir lėlė yra lygiaverčiai partneriai, lėlininkas turi nesislėpti už lėlės bet ir pats sugebėti vaidinti.

- Garsūs jūsų spektakliai „Daktaras Faustas“, „Salomėja“, „7 mirtinos nuodėmėms“, „Frankenšteinas“ tarsi byloja, jog remiatės klasikine medžiaga. Kauno festivalyje pristatėte šiandienos aktualijomis paremtą, absurdo, grotesko, kartaus humoro kupiną spektaklį.

- Remdamasis klasikinėmis istorijomis kuriu savas interpretacijas. „Pančas ir Džudi Afganistane“ - pirmas spektaklis, kuriame yra užuominų apie šiandieną.

Tačiau kaip ir kituose vaidinimuose, man svarbiausia ne politikuoti ar moralizuoti. Man nesvarbu, kas teisus, o kas ne. Visada stengiuosi pažvelgti, kaip žmogus elgiasi, atsidūręs ekstremaliose situacijose.

- Esate kilęs iš Australijos, tačiau pristatomas kaip Olandijos atstovas. Kodėl pasirinkote gyvenimą Europoje?

- 1978 metais, būdamas 23-ejų, atvykau į Olandijoje rengtą tarptautinį teatro „Kvailių festivalį“ ir pasilikau. Tuo metu Olandijoje lėlių teatrai klestėjo, buvo labai originalių trupių.

Be to, Australija yra tiesiog didelė šalis, o Olandijoje ir kituose Europos miestuose randu daug ir įvairių žiūrovų.

- Man lėlių teatras yra stipriausia teatro rūšis, veikianti įvairius žmonių sąmonės sluoksnius. Patinka dirbti nedidelėse auditorijose. Tada jaučiu intymų ryšį su žiūrovais.

Šiuolaikinis lėlių teatras gyvena tarsi banguojanti jūra. Čia išpopuliarėja, čia praranda auditoriją. Ekonominės krizės metas tapo gera proga lėlių teatrams vėl atgimti. Gyvenimo lūžių metu lėlės geriau nei žmonės gali privesti susimastyti, pažvelgti į save, savo problemas iš šalies.