Choreografė Anželika Cholina, pakviesta LNOBT statyti visai kito kūrinio, ryžosi pasiūlyti „Barborą Radvilaitę”. Teatrui tiko. Ir štai – praėjusį penktadienį pamatėme premjerą.
Tai antrasis A.Cholinos baleto spektaklis, sukurtas LNOBT. 1996 m. jos pastatyta „Medėja” – diplominis darbas, deja, neilgai išsilaikęs scenoje.
Politikos – tik lašas
„Barborą Radvilaitę” pavadinčiau meilės istorija su politikos lašu. Dviejų veiksmų spektaklyje istoriniai faktai apie politines didikų kovas dėl valdžios, karalienės Bonos Sforcos planai pratęsti dinastiją tampa antraeiliai. Svarbiausia čia – Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto meilė vienai gražiausių XVI a. moterų Barborai Radvilaitei.
Istorija pasakojama lengvu neoklasikinio baleto stiliumi, kuriame dominuoja klasikai būdingas linijinis siužeto pasakojimas ir įprastinė duetų ir masinių šokių kaita.
Choreografė praturtino spektaklį ir šiuolaikiškesniais judesiais, Renesanso laikų rūmų šokio detalėmis. Tik kai kurie epizodai (Elžbietos Habsburgaitės mirtis, choro pasirodymai) suteikė daugiau šiuolaikiškumo, metaforiškumo gana paprastai papasakotai istorijai.
Spektaklis sukurtas pagal Stasio Vainiūno, lenko Henryko Mikolajaus Goreckio ir dar kelių užsienio kompozitorių kūrinius. Pastarųjų kūrėjų muzikos naudojimas spektaklyje lyg ir meta šešėlį ant baleto nacionalumo, tačiau A.Cholinos noras atskirti lietuviškuosius ir lenkiškuosius Barboros gyvenimo epizodus pateisina pasirinkimą.
Rūpėjo jausminė pusė
Susitelkusi tik į jausminę pusę, choreografė kiek subanalino visą veiksmą ir pagrindinius veikėjus. Jos Barbora nepasirodo kaip išskirtinai protinga savo meto moteris, nedaug sužinome ir apie Žygimantą Augustą ar politines karalystės realijas.
Scenoje regime vos ne Romeo ir Džuljetos istoriją, kurioje pasipriešinimą jų vedyboms demonstruoja tik viena – karaliaus artimųjų – pusė, o Radvilos visomis išgalėmis siekia šios sąjungos.
Jei pažvelgsime iš tos jausingosios pusės, regėsime tikrai subtilų, graudulingą pasakojimą apie du įsimylėjėlius.
Barboros vaidmenį sukūrė Klaipėdos muzikinio teatro balerina Beata Molytė. Ši šokėja pasižymi ypatingu subtilumu, lengvumu, grakštumu, jausmingumu, iškalbingu žvilgsniu. Bet jos sukurtai Barborai pritrūko išskirtinumo. Siečiau tai ir su jai sukurta ne itin plastiška choreografija, ryškesnių personažo, kaip asmenybės, akcentų trūkumu.
Martynas Rimeikis sukūrė tvirto, valdingo kunigaikščio ir tuo pat metu švelnaus, mylinčio vyro vaidmenį. Buvo malonu stebėti šį šokėją duetuose su Barbora-B.Molyte, ypač – jos mirties scenoje, pagrįstoje smulkiais, išraiškingais judesiais.
Vis dėlto M.Rimeikio Žygimantas Augustas nelabai nutolo nuo tipinio baleto princo – tai lėmė ir choreografija, ir klasikiniam baletui būdingos vaidmens kūrimo klišės.
Motina virsta valdove
Pirmąją Žygimanto Augusto žmoną Elžbietą Habsburgaitę vaidino Inga Cibulskytė. Ji sukūrė išties ryškų personažą – liguistą, jautrią, dėl vyro neištikimybės kenčiančią asmenybę. Andrius Žužžalkinas ir Gediminas Bubelis – Juodasis ir Rudasis Radvilos – keliais štrichais nupiešė aiškius, įsimenamus savo veikėjų paveikslus.
O pačia ryškiausia spektaklio asmenybe tapo Živilės Baikštytės sukurta Bona Sforca. Keli judesiai, eisena, laikysena, mimika – ir žiūrovų akyse mylinti motina tapo ambicinga valdove, degančia karališka neapykanta „atėjūnei” ir motinišku pavydu marčiai.
Įdomus režisūrinis sprendimas – ir choro įvedimas į sceną, ir angeliškas, tarsi iš kito pasaulio sklindantis Julijos Stupnianek dainavimas. Tai praturtino kuriamą renesansinę nuotaiką ir pagyvino kai kuriuos pernelyg monotoniškus epizodus.
Savitas idėjas padėjo įkūnyti partneriai
Originalias idėjas A.Cholinai padėjo įgyvendinti nuolatiniai jos kūrybiniai partneriai.
Santūri, daugiaprasmė M.Jacovskio scenografija susiejo praeitį ir dabartį. Masyvi arka scenos gilumoje ir dvi šoninės sienos, nuo kurių vienas į kitą liūdnai žvelgė vyro ir moters veidai, vizualiai sumažino erdvę, sukūrė slegiančią nelaimės nuojautą ir tarsi įrėmino visą veiksmą dviejų žmonių jausmais.
J.Statkevičius tokią pat epochos atmosferą sukūrė kostiumų detalėmis ir spalvomis, grimu. Rankovių „bufai”, kepuraitės, apsiaustai – viskas buvo apgalvota, neperkrauta, netrukdė šokti. Tačiau nuolatinis kostiumų kaitaliojimas, ypač savo dydžiu įspūdinga Barboros karūnavimo suknia, spektaklį pavojingai priartino prie kostiuminio šou.
Nuolatinis A.Cholinos spektaklių šviesų dailininkas T.Valeika šįsyk sukūrė įsimenamą vaizdą. Jo dėka personažai scenoje atsirasdavo tarsi iš niekur ir vėl dingdavo mistinėje nežinioje. Todėl visas spektaklis panėšėjo į atskirų prisiminimų virtinę – tarsi skaitytume atskirus istorijos vadovėlio epizodus.
Orkestrui vadovavo dirigentas R.Šervenikas, ne tik padėjęs choreografei rasti spektakliui tinkamą muziką, bet ir sulydęs ją į vientisą kūrinį.