„Magija, kylanti iš subtilaus žaismo tarp šviesos ir tamsos. Lėlių kūnai ir dainininkai išnyra šviesoje, po to paskęsta visiškoje tamsoje. Žiūrovas nuo pirmų operos akimirkų užvaldomas ir toliau vedamas delikataus orkestro ir Monteverdžio muzikos….pripažinkime neabejotiną garso kokybę, atvedančio net ir pačius skeptiškiausius žiūrovus link barokines muzikos sapno“. (Juliette Soulat, 26 05 2011)
„Savo rafinuotumu ir novatoriška išraiška šios dvi operos Gintaro Varno dėka iš tikrųjų paverčiamos stebuklu, naudojant lėles suteikiamas teatrališkumas baroko muzikai. Abiejų operų pastatymai vizualiai labai sėkmingi, sukuriantys skirtingas nuotaikas“. (A.Santi, La Terrasse, 2011).
Vilniuje spektaklį ”atradęs“ nuolat Liberation laikraštyje rašantis teatro kritikas, festivalio Passage meno vadovas, žurnalistas Jean Pierre Thibaudat Paryžiaus scenose dar kartą pamatęs madrigalines operas džiaugėsi, kad Prancūzijos publika turėjo galimybę išvysti tokį rafinuotą, originalų, itin subtilų pastatymą. „Tai yra puikus pavyzdys, kai operos ir dramos žanrų gerbėjai susitinka viename spektaklyje“.
Monteverdžio madrigalinių operų pastatymu susidomėjo kitų dramos, lėlių ir operos festivalių organizatoriai.
Kiekvienoje salėje gausiai susirinkę žiūrovai, audringai sutiko operų atlikėjus ir aktorius. Operas filmavo Prancūzijos televizijos kanalas France 3.
Pirmą kartą Lietuvoje 2008 metų rudenį publikai pristatytos Monteverdi operos akimirksniu sulaukė didžiulio publikos ir profesionalių operos meno vertintojų susidomėjimo. Unikalios kūrybinės komandos: režisieriaus Gintaro Varno, dailininkės Julijos Skuratovos, muzikinės dalies vadovo Dariaus Stabinsko, solistų, aktorių, konsorto Brevis dėka atsiskleidė ankstyvojo baroko muzikos genijaus C.Monteverdi operų esmė, išryškėjo pagrindinė energetinė linija, trapus, nuolant kintantis ir neišsemiamas grožis. Sužavėti kritikai lietuviškus Monteverdi baroko operų pastatymus apibūdino “užburiančiu sapnu”, “lėlių ir žmonių dvikova” arba “pritrenkiančiu pragaro sielų teatru”.
Lietuviško C. Monteverdi operų pastatymo muzika parengta ne remiantis naujai išleistomis moderniomis autoriaus partitūromis, o Bolonijos bibliotekoje saugomų partijų originalų kopijomis. Naują abiejų kūrinių redakciją, kurią paruošė muzikinis vadovas Darius Stabinskas, papildo ir kita kūrybinės komandos idėja – pasitelkti lėles. Ji kilo remiantis žiniomis apie tuomet paplitusius keliaujančius teatrus, kurie atlikdavo kamerinius spektaklius su lėlėmis. Pasak teatro kritikų: dailininkė Julija Skuratova šiose operose tapo lygiaverte režisieriaus Gintaro Varno partnere, lėles pavertusi žmonėmis, o žmones – lėlėmis. Taigi, ekspresyvioji Monteverdi muzika čia išradingai susilieja su įvairiomis baroko formomis, lėlių teatro galimybėmis sukurdama nepakartojamą “pragaro sielų teatro” iliuziją.
2009 metais C. Monteverdi „Tankredžio ir Klorindos dvikova“, „Nedėkingųjų šokis“ madrigalinės operos apdovanotos net dviems Auksiniais scenos kryžiais – vadinamaisiais Lietuvos „Oskarais“. Už geriausią režisūrą įvertintas režisierius Gintaras Varnas, o už geriausias lėles - dailininkė Julija Skuratova.