Tai – išskirtinė proga iš arčiau pažinti įvairiapusį ir labai stipriai su Lietuva susijusį kūrėją.
„Menininkas, mėginantis komunikuoti su visa žmonija, – ši sena kaip žmogus svajonė tampa
realybe. Galima teigti, kad poreikis bendrauti kyla iš žmogiškosios būtybės prigimties, ir toks
įgimtas polinkis pasireiškia nuo pat pirmų gyvenimo akimirkų. Komunikacija yra gyvenimo įrankis,
užtikrinantis mūsų rūšies išgyvenimą ir sėkmę.
Ir gali būti, kad kaip tik iš troškimo komunikuoti ir
atsirado kalba – tikrasis žmogaus viršenybės gyvūnams įtvirtinimas, dieviškasis spaudas, aprašytas
Biblijoje kaip Adomui suteikta privilegija duoti vardus visai kūrinijai.
Tikroji meno reikšmė visuomet buvo komunikacija. Menininkas ir dailininkas skiriasi
perduodama žinia, planu, misija. Angelo Frosio pradeda kurti septintojo dešimtmečio pabaigoje
vedamas minties „menas priklauso visiems“, jis sukelia praeivių nuostabą savo sagomis, vinimis,
sraigių kiautais ir kukurūzų burbuolėmis. O tada iki šūkio „menas yra ... mylėti“ lieka visai nedaug:
geriausiai, efektyviausiai ir laisviausiai menas gali komunikuoti tik tada, kai dovanoja save kaip
neatlygintiną auką kitiems. Menas gali įveikti barjerus, ribas, išankstines nuostatas, miesto,
Valstybės ar kultūros sienas tik tada, kai aukojasi ir visiškai, kartais net maniakiškai, pasišvenčia
tarnauti žmonijai.
Komunikacija, auka, dovana, darbas – štai pagrindiniai žodžiai, įkvėpę happening‘ą, kurį savo
dalyvavimo Venecijos bienalėje proga Vilniui siūlo Angelo Frosio. Jis visiems susirinkusiems
pasiūlys savos gamybos sūrio, o tie, kurie sutiks jo paragauti, įeis į bendrystę su menininko siela.
Tokiam pasaulinio garso sūrių pramonės ekspertui kaip Frosio sūris yra žmogaus išmintingo darbo
simbolis ir tikrasis menas. Parodos lankytojai vaišinsis ne bet kokiu sūriu: jį iš naujo atrado ir
sukūrė šis menininkas, o pagamino viena Lietuvos sūrių gamybos bendrovė pagal jo receptą.
Todėl
šis maisto produktas vaizduoja įnašą į meną Baltijos šalių, turtingų vietinėmis žalosiomis karvėmis,
duodančiomis unikalų pasaulyje pieną, šioms tautoms įkūnijantį pasididžiavimą senomis
tradicijomis pieno ir sūrių gamybos srityje. Be to, šiame sūryje technikas ir menininkas A.Frosio
įspaudė savo charizmą ir padidino jo vertę pridėdamas daug gyvų ląstelių (pieno fermentų ir
probiotikų). Kiekvienai iš tų ląstelių genialusis sūrininkas suteikė „atmintį“: kitais žodžiais tariant,
jis jas pakeitė, išaugino ir stimuliavo, kad prasidėtų mikrobiologiniai procesai, kurių metu būtų
gaminamos žmogaus organizmui naudingos medžiagos. Tai panašu į gamtinės medžiagos
perkeitimo procesą, vykstantį tada, kai skulptoriai apdirba ir suteikia formą marmuro gabalui arba
kai Renesanso tapytojai iš gamtoje esančių pigmentų gamindavosi dažus, naudodami natūralią
techniką.
Jeigu pažvelgtume į žodžio „komunikuoti“ kilmę, pamatytume, kad pirminė jo reikšmė yra
„padaryti, kad kiti dalyvautų“, „padaryti ką nors bendra visiems“: kaip tik tai ir nori pasakyti
A.Frosio savo meno idėja, subrandinta Lodžio mokykloje „Bergognone“. Nuo sąvokos „tapyti“
menininkas peršoka prie teiginio „daryti, kad tapytų“, nuo „daryti“ sklendžia prie „mokyti daryti“,
lyg norėtų atkurti vargano meno materialumą ieškodamas trimačių ryšių su kitais ir
patarnaudamas jiems.
Ir kadangi meno mokyti negalima, vienintelis būdas „daryti, kad darytų“,
sekant majautikos mokymu, yra įtraukti, suvienyti, motyvuoti, suteikti prasmę, įkvėpti noro,
energijos, aistros. Tik tokiu būdu galima iš tikrųjų įveikti drobės ar rėmelio ribas, tik tokiu būdu
kūrinio prasmė peržengia jo materinį apvalkalą ir ekspresijos formą.
Tačiau į renginį visų pirma žvelgti reikėtų iš dvasinės pusės: menininkas visų pirma sau
pačiam primena, kad nesame vieni. Mes esame vertingos dalys iš didelės dėlionės, kurią sukūrė
aukštesnė jėga už mus. Esame vieno organizmo ląstelės, individualios, unikalios ir nepakeičiamos,
bet savo prasmę įgauname tik būdami kolektyve ar kurdami bendrus projektus su kitais,
laikydamiesi bendruomenės vizijos, spontaniškai siūlydamiesi, aktyviai ir solidariai
bendradarbiaudami.
Sūriu iš A.Frosio rankų neatlygintinai perduodama komunikacija tampa tikrąja
ketinimų, meilės, planų, svajonių bendryste – dideliu glėbiu, tą pačią akimirką suvienijančiu visus
žemėje gyvenančius vyrus ir moteris, paženklintu šūkiu „menas yra ... mylėti“ ir siekiančiu skleisti
taikos ir brolybės žinią visoms tautoms, norint nebanaliai, o iš tikro kurti bendrą gerovę“.
Parodą rengia Italų kultūros institutas Vilniuje. Partneriai: muziejus „Folligeniali di Lodi“, sūrių
ir pieno produktų gamybos įmonė „Rokiškio sūris“, Italijos verslininkų asociacija Lietuvoje ir įmonė
„Enovita“.