Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje svečias dalyvaus kultūros vakare, kuriame kalbės apie valdovų rezidencijas keturių imperijų - Senovės Romos, Bizantijos, Lotynų ir Osmanų sostinėje Konstantinopolyje - dabartiniame Stambule.
Topkapio rūmų muziejaus vadovas skaitys iliustruotą pranešimą „Stambulas (Konstantinopolis) ir Topkapio rūmai: Metropolis Mundi transformacija“. Svečias pristatys ir vieną didžiausių Turkijoje Topkapio rūmų muziejų, kuris vertingomis kolekcijomis garsėja visame pasaulyje.
Profesorius, daktaras I.Oraylis - vienas žymiausių Turkijos istorikų ir muziejininkų, Galatasarajaus universiteto Stambule bei Bilkento universiteto Ankaroje (Turkija) istorijos profesorius, nuo 2005 m. vadovauja vienam didžiausių ir garsiausių Turkijoje Topkapio rūmų muziejui Stambule.
Krymo totorių kilmės I.Oraylis baigė studijas Ankaros universitete, magistrantūros studijas tęsė Čikagos ir Vienos universitetuose. 1978 m. Ankaros universiteto Politikos mokslų fakultete apgynė mokslų daktaro disertaciją tema „Vietos valdžia Tanzimato laikotarpiu“. 1981 m. išleido didelio atgarsio mokslo pasaulyje sulaukusią knygą „Vokiečių įtaka vėlyvajai Osmanų imperijai“.
1982 m. atsistatydino iš profesoriaus pareigų, protestuodamas prieš Turkijos vyriausybės, sukurtos po 1980 m. perversmo, vykdomą mokslo politiką. Dėstė keliuose universitetuose Turkijoje, Rusijoje ir kitose Europos valstybėse. 1989 m. grįžo į Ankaros universitetą, tapo istorijos profesoriumi ir Viešojo administravimo istorijos skyriaus vadovu. Profesorius parašė per dvi dešimtis knygų ir daug mokslinių bei mokslo populiarinimo straipsnių apie Osmanų imperijos, Vokietijos ir Rusijos istoriją, ypatingą dėmesį skirdamas miestų ir viešojo administravimo, diplomatinių ryšių, kultūros ir intelektinei istorijai.
Nuo IV a. Konstantinopolis (dabar Stambulas) buvo kelių didžiųjų valstybių sostinė: Senovės Romos imperijos, Bizantijos imperijos, Lotynų imperijos, vėliau - Osmanų imperijos. Šiame mieste ištaigingas ir didingas rezidencijas, sudarančias sudėtingus pastatų kompleksus ir užimančias ištisus miesto kvartalus, turėjo tų valstybių valdovai - imperatoriai bei sultonai.
Iš Senovės Romos ir Bizantijos imperijos laikų valdovų rezidencijų išliko tik nedideli fragmentai. Osmanų imperijos valdovų rūmuose šiandien veikia muziejai, pristatantys rezidencijos istorinę paskirtį bei per šimtmečius sukauptas valdovų kolekcijas, archeologinių tyrimų medžiagą.
Artimesnių ryšių su imperatoriškajame mieste įsikūrusiu Konstantinopolio patriarchu jau nuo Gedimino laikų ieškojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, siekdami įsteigti atskirą Lietuvos stačiatikių metropoliją. Glaudesnius kontaktus šiuo požiūriu liudija Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo korespondencija bei faktas, kad Konstantinopolio patriarcho valdžiai kurį laiką tiesiogiai priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropolitas.
Su Konstantinopolio patriarchu Vytauto Didžiojo laikais buvo dar plačiau plėtojami asmeniniai ryšiai, aktyviai susirašinėjama, keičiamasi pasiuntinybėmis, siekiant įgyvendinti sėkme anuomet nevainikuotą Vakarų ir Rytų krikščioniškųjų bažnyčių unijos idėją.
Apie galimus Vytauto Didžiojo ryšius su Bizantija byloja ir legendinė tradicija, pagal kurią Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdai Senųjų ir Naujųjų Trakų bažnyčiose laikomi Bizantijos imperatoriaus Emanuelio II Paleologo dovana Lietuvos valdovui.
Tam tikra dinastinė jungtis Bizantiją sieja ir su Vilniumi. Ilgiausiai pasaulio istorijoje gyvavusios imperijos paskutinio valdovo Konstantino XI Paleologo dukterėčia Sofija Paleologė, ištekinta už Maskvos didžiojo kunigaikščio Jono III, susilaukė dukters Elenos, kuri 1495 m. tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmona ir iki sutuoktinio mirties 1506 m. daugiausia rezidavo Vilniuje.
Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su 1453 m. Konstantinopolį užvaldžiusia Osmanų imperija siejo įvairiopi ryšiai. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje Vilniuje XVI- XVII a. lankydavosi turkų sultonų ir Osmanų imperijos vasalų, Krymo totorių chanų pasiuntiniai.
Istoriniais duomenimis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose turkų sultonų pasiuntinius yra priėmę Žygimantas Senasis, Steponas Batoras, Vladislovas Vaza ir kiti Lietuvos bei Lenkijos valdovai. Čia buvo keičiamasi dovanomis, aptarinėjamos tarptautinių santykių aktualijos, modeliuojami diplomatiniai ryšiai.
Savo ruožtu iš Vilniaus į Osmanų imperijos sostinę taip pat vykdavo ir Lietuvos pasiuntinybės.
XVII a. prasidėję karai tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybės bei Osmanų imperijos nenutraukė istoriškai susiklosčiusių prekybos bei kultūrinių saitų. Rašytiniai, archeologiniai ir ikonografiniai šaltiniai liudija, kad per imperatoriškąjį miestą ir Krymą, taip pat ir prekybos keliais Lietuvą pasiekdavo ginkluotė, žirgai, audiniai, juvelyriniai dirbiniai, prieskoniai, prabangos prekės.