Nuo 1983 m. parodose savo arklius, gimstančius iš įvairiausių medžiagų, demonstruojantis kaimyninės šalies menininkas pastaruoju metu geriau žinomas Estijoje, kur jau keliolika metų nuolat dalyvauja akmens ir metalo skulptūros simpoziumuose. Jis pelnė pripažinimą ir keliose Europos šalyse bei JAV, kur eksponavo savo darbus, kaskart nustebdamas, kiek juos įkainoja meno žinovai.
„Man būtų keista, jei tokia teminė paroda būtų eksponuojama kurioje nors miesto meno galerijoje: ateini iš gatvės – ir tave kažkodėl arkliai pasitinka. Užtat čia, kur žmogus atvažiuoja nusiteikęs domėtis arkliais, be to, manau, juos ir mylintis, lai jis grožisi ir mano sumanymais“, – pasakojo Niūronyse viešėjęs menininkas, Latvijoje žinomas ir kaip patyręs monumentalių skulptūrų restauratorius.
Jis atsisakė siūlymo paženklinti savo darbus etiketėmis su pavadinimais. Pasak autoriaus, kiekvienam ir taip bus aišku, kad visur – arkliai, o jei kažkas įžvelgs ir gilesnių idėjų – lai jos būna asmeniniai, o ne menininko įpiršti atradimai.
Medieną, metalo lakštus, vamzdžius ar strypus, net klijuotą fanerą ar presuotas drožles kaip žaliavą skulptūroms kurti naudojantis Latvijos menininkas ragino parodos lankytojus nebijoti prisiliesti prie jo kūrinių, net užlipti ant jo arkliukų-sūpynių.
Parodoje eksponuojamas ir iš statybinės armatūros strypų suvirintas arkliukas, skirtas
suaugusiesiems, norintiems pajausti natūralų jojimo pojūtį: sėdus į šio meno kūrinio balną, tampri konstrukcija atgyja tarsi gyvas ir nenuspėjamas žirgas.
Jau pirmąją parodos eksponavimo dieną E. Kruminis sulaukė prašymo parduoti šias sūpynes, tačiau skurdinti Arklio muziejaus turistus šią vasarą pasitiksiančią ekspoziciją jis nenutiko. Menininkas verčiau išmatavo savo kūrinį, pasidarė jo brėžinį ir už 600 eurų (2 tūkst. litų) sukurs jo antrininką.