Solidžiausia privati sostinės galerija „Vartai” savo 20-mečio proga publikai pristato iškiliausius savo menininkus.
Vasarį surengtą Niujorke gyvenančio Žilvino Kempino personalinę parodą aplankė beveik 10 tūkst. žiūrovų. Į U.Gelgudos „Kriminalinių peizažų” atidarymą nepaisydama karščio susirinko didžiulė minia.
U.Gelguda išgarsėjo kaip audiovizualinės instaliacijos „Žalgiris” autorius, vėliau jis sukūrė ne vieną skandalą sukėlusį fotografijų apie tradicines ir netradicines šeimas ciklą. U.Gelguda įsitikinęs, kad kiekvienas menininkas privalo jausti savojo laiko pulsą.
– Retas jaunas žmogus kūrybos kelią pradeda nuo socialiai angažuotų, net patriotinių temų.
Ar tyčia stengiatės kalbėti apie aktualijas siekdamas didesnio žiūrovų atgarsio? – paklausiau U.Gelgudos.
– Menininkas turi domėtis aktualiausiomis problemomis, nes gali parodyti tuos jų aspektus, kurių žmonės dažniausiai nepastebi.
Be to, kuriančiam žmogui visada įdomiausios ribinės situacijos, kurios sukrečia kiekvieną.
Ir „Kriminaliniuose peizažuose” žiūrėdamas į romantišką vaizdą žmogus gali visai netikėtai pajusti, kad už jo nugaros kažkas stovi. Nuo to šiurpaus jausmo net ir šiomis karštomis dienomis gali išpilti šaltas prakaitas.
O „Žalgiris” atsirado kaip bandymas pasitelkus fotografiją kiek kitokia forma atkartoti Jano Matejkos paveikslo „Žalgirio mūšis” įkarštį ir patosą. Kaip mūšio metaforą panaudojau roko koncerte šėlstantį jaunimą.
Jo entuziazmas ir įkarštis primena ir aistruolių jausmus krepšinio aikštelėje per Kauno „Žalgirio” rungtynes.
– Kaip kilo sumanymas fotografijas papildyti kriminalinių puslapių tekstais?
Juk paveikslų pavadinimų neskaitančiam žmogui ši paroda – tik gražių Lietuvos ir Austrijos peizažų rinkinys.
– Tyčia padariau taip, kad pavadinimai – maži, o nuotraukos – didelės. Mat laikraščiuose iliustracijos labai mažos, o pavadinimai – labai dideli. Tuo tarpu klasikiniai nutapyti peizažai veikia atvirkščiai – jų formatas labai didelis, o maži pavadinimai žiūrovui dažnai net neužkliūva.
Grįžęs iš parodos žmogus gali pasakyti, kad matė keistų, bet gal net gražių peizažų ciklą. Ir pakviesti kitą peizažų mėgėją apsilankyti „Kriminalinių peizažų” parodoje. Juk jei nėra teksto, mano peizažai – visai nuotaikingi ir net romantiški.
– Ar mėgstate peizažus – tapyboje, fotografijoje?
– Atvirai pasakius, iki šiol nelabai mėgau. Bet porą metų su dideliu įkarščiu rinkau spaudos (taip pat ir „Lietuvos ryto”) kriminalinių puslapių iliustracijas, klijavau jas į sąsiuvinius.
Tai buvo labai įdomus tyrimas. Tuomet peizažas suskambėjo visai kitomis gaidomis. Juk žiniasklaidoje pasirodantys vaizdai smarkiai skiriasi nuo klasikinio peizažo.
Jie labai kasdieniški, užfiksuoti iš žmogaus akies perspektyvos. Tačiau kaip tik todėl – dar baugesni.
Nors ir nesistengiau ieškoti labai panašių vaizdų, viena parodos fotografija primena tą vietą, kurioje buvo aptiktas Drąsiaus Kedžio kūnas. Juk jei kriminalų puslapyje matai ežero fotografiją, tai bus rašoma apie skenduolį. Jei kelio – apie avariją. Jei trobą – gali tikėtis šeimos tragedijos.
Jei nėra teksto, tie vaizdai intriguoja, bet negąsdina. Tai puikiai atsiskleidė Zalcburge (Austrija), kur rengiau parodą naudodamasis austriška spauda. Dabar ji – „Kriminalinių peizažų” dalis.
Kai žiūrovas po didintuvu padėdavo skaidrę su fraze apie skenduolį, visa publika baugiai dairydavosi į darbus. O kai pasirinkdavo straipsnį apie girtuoklį, kuris nusprendė pastatyti automobilį ant bėgių, šampaną gurkšnojantys žmonės atsipalaiduodavo, juokaudavo.
– Fotografijose – kinematografinė atmosfera, o tolimiausioje galerijos salėje rodomas ir jūsų sukurtas filmas „Rojaus medis”. Ar tai ženklas, kad naujas jūsų kūrybos etapas bus susijęs su kinu?
– Galbūt. Man tai labai įdomu. Juk kinematografo įtaka mano darbams iš tiesų didelė. Man patinka minties neužbaigtumas, pasakojimo daugiasluoksniškumas, kuris ypač būdingas Davido Lyncho filmams. Įdomūs ir Jono Meko filmai, kurie labai subjektyvūs ir spontaniški.
„Rojaus medis” – tai tarsi nuoroda į 1990 metais sukurtą J.Meko filmą, kuriame jis vaikščioja po Soho rajoną Niujorke. Ten daug kas sukurta Jurgio Mačiūno ir jo paties rankomis. Jie pasodino ten ir pirmąjį medį, vadinamąjį Rojaus medį.
O aš filmuoju Vilniuje besikuriantį menininkų dirbtuvių (vadinamųjų loftų) rajoną T.Ševčenkos gatvėje naudodamas J.Meko filmo teksto ištraukas. Jos leidžia ironiškai pažvelgti į vilnietiškąjį Sohą.
Aštuntajame dešimtmetyje Niujorko menininkai įsikūrė pigiose industrinėse erdvėse, nes jiems reikėjo vietos kūrybai. Tik vėliau ten viskas pabrango. O Vilniuje vos tik pasklido gandas, kad T.Ševčenkos gatvėje kuriasi menininkai, apleistas fabrikų rajonas akimirksniu tapo prestižinis, o kainos – neįkandamos daugumai menininkų.
Mano draugas tapytojas Andrius Zakarauskas įstengė ten tik išsinuomoti dirbtuvę. Tačiau nuolat sulaukdavo kaimynų pastabų, kad elgtųsi tyliau, kad jo dažai smirdi.
Taigi abejoju, ar ten tokios idealios sąlygos kuriančiam žmogui. Tačiau menininkų rajono mitas – puiki reklama.
Lydi ir apdovanojimai, ir skandalai
* U.Gelguda 2000–2006 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje. 2010 m. ten pat baigė aspirantūrą. Aktyviai dalyvauti parodose pradėjo 2000-aisiais.
* 2001 m. pelnė pirmąjį apdovanojimą – Lietuvos fotomenininkų sąjungos diplomą parodoje „Debiutas”. 2006 m. U.Gelguda apdovanotas Kultūros ministerijos premija už geriausią metų debiutą.
* 2007 m. jo instaliacija „Žalgiris” pelnė Maskvos tarptautinio meno festivalio apdovanojimą. 2010 m. tas pat kūrinys laimėjo konkursą Žalgirio ir Durbės mūšių temomis.
* 2006 m. jo fotografijų ciklas „Gyvenimas kartu” sukėlė skandalą ir diskusijas, kuriose dalyvavo ir lygių galimybių kontrolieriai, ir Bažnyčia, ir menininkų bendruomenė.