Instaliacija „Meilė/Avarija” („Love/Crash”), kurią Niujorke gyvenantis R.Bartkus pristatė Kijeve, prabangiame apšvietimo bendrovės „Luxon” salone, publiką sudomino dar prieš atidarymą.
Projekto rengėjams tai nebuvo netikėta. Prieš dvejus metus prestižinėje Kijevo galerijoje „Cech” vykusi šio menininko paroda buvo ypač gausiai lankoma. Manoma, kad šįkart pasižiūrėti lietuvio instaliacijos užsuks keli tūkstančiai žmonių.
Naujasis R.Bartkaus projektas Ukrainos sostinėje pristatomas su užmoju.
Pagrindinėse miesto aikštėse didžiuliuose ekranuose rodomi menininko darbai, televizijose jau savaitę iki atidarymo sukosi reklaminiai klipai, neliko nuošalyje ir radijas, interneto žinių portalai.
Susidomėjimą taip pat pakurstė į instaliacijos atidarymą susirinkęs politikos, verslo ir meno elitas.
Liepos pradžioje 50 metų jubiliejų švęsiantis menininkas po atidarymo išskrido atgal į Niujorką, todėl su juo teko bendrauti internetu.
– Jūsų instaliacija kalba apie tai, koks pažeidžiamas būna žmogus, kuris atveria savo širdį kitam.
Jis visuomet gali likti nesuprastas, patirti emocinę avariją.
Ar jums pačiam teko tai išgyventi?
– Kijeve manęs dažniausiai buvo klausiama, ar šis kūrinys – mano nelaimingos meilės istorija? Tikrai ne.
Vaizduotė peni kūrybą ne mažiau nei tikri įvykiai. Su žmona gyvenu jau 30 metų, tačiau galiu įsivaizduoti ir kitokį variantą. Juk besikartojanti nusivylimų ir svajų seka lydi mus visą gyvenimą.
Instaliacija rodoma ne parodų salėje. Todėl kūriau darbą, kuris nagrinėtų universalias temas visiems suprantama popmeno kalba. Mano darbai dažniausiai yra gana racionalūs, o šį sykį tyčia pasirinkau emocionalų žaidimą.
Įdomu, kad montuojant darbą salono darbuotojos labai asmeniškai į jį sureagavo, papasakojo man savo nelaimingos meilės istorijas.
– Ar šviesos instaliaciją irgi sumanėte kurti todėl, kad ekspozicijos erdvė – šviestuvų salonas?
– Tai tik viena iš kelių priežasčių. Jau kurį laiką dirbu su šviesa. Juk tai – vienas svarbiausių vaizduojamojo meno elementų. Šiame kūrinyje aš panaudojau ją taip, kaip tapytojas naudoja dažus.
Piešiniams ant mašinų kėbulų prireikė išgręžti net 25 tūkst. skirtingo skersmens skylučių.
Iš instaliacijos vidaus šviesa pro jas sklinda 3–4 minutes ir iš lėto užgęsta. Tuomet pradeda ryškiau šviesti išoriniai prožektoriai.
Taigi žiūrovas mato arba sentimentalų meilės vaizdelį, arba surūdijusio metalo laužą.
Man toks kelių vaizdų, kelių prasmės lygmenų atsiradimas tame pačiame kūrinyje – labai svarbus.
Šio darbo idėja kilo klausantis kanadiečio Leonardo Coheno dainos „Himnas” („Anthem”). Joje yra tokios eilutės: „Visur gali atsirasti įtrūkimas. Tai per jį šviesa patenka vidun.”
Labai įdomi mintis, kad nors viskas šiame pasaulyje sunyksta ir suyra, būtent per tuos atsiradusius plyšius ir įtrūkius patenka šviesos spindulys – atsiranda kas nors nauja.
– Prabangos ir puikaus dizaino apsuptyje atsirado sumaitoti, surūdiję automobiliai. Kodėl toks kontrastas?
– Kai pamačiau, kad tame salone parduodami dešimtis tūkstančių eurų kainuojantys garsių skandinavų ir italų dizainerių vienetiniai darbai, supratau, jog neturiu daryti nieko, kas nors kiek primintų dizainą.
Mano darbas – grubus ir paprastas, tačiau kaip tik tas nedailumas ir kuria grožį.
Kai bendrovės „Luxon” vadovai pamatė senų mašinų kėbulus, kuriuose gręžiojome skyles, gerokai sutriko. Bet rezultatas jiems patiko.
– Kaip kilo sumanymas sugretinti meilę ir automobilius? Juk kūryboje dažniausiai naudojate kultūros istorijos, mitologijos klodus.
– Galima ir čia įžvelgti mitą apie Danają, kurią požemyje aplankė šviesa (aukso lietumi) virtęs dievų valdovas Dzeusas. Šį mitą ypač mėgo senieji meistrai, tarp jų ir Rembrandtas. Mano darbe meilės aktą taip pat sukuria šviesa. Tai nauja senos temos interpretacija.
Kita vertus, meilė automobiliuose Amerikoje jau irgi yra tapusi savotišku mitu.
Žiūrėdamas į nebevažiuojančias lūženas visuomet pagalvoju apie tai, kad jos saugo daugybę meilės istorijų. Instaliacijoje užsideganti šviesa tarsi iškelia visa tai iš praeities.
– Ar labai skiriasi Kijevo, Niujorko ir Vilniaus publika? Gal buvo kolekcininkų, panorusių įsigyti jūsų darbų?
– Kijevo publika man labiau priminė Niujorko. Ten žmonės nebijo prieiti, išsakyti savo nuomonę, papasakoti, ką įžvelgia tavo darbe. Tad bendravimas lengvesnis nei su šiaurietiškai santūriais lietuviais.
Ukrainiečių kolekcininkai labiau linkę palaikyti savo šalies kūrėjus arba investuoti į žinomiausius meno pasaulio vardus.
Tiesa, manęs net keli žmonės klausė, kaip būtų galima įsigyti instaliaciją, kiek ji kainuotų.
– Pusė amžiaus – solidi data. Gal surengsite retrospektyvą? Ar tik atšvęsite su draugais? Kada jūsų darbus bus galima pamatyti Lietuvoje?
– Niekada nesureikšminu su amžiumi susijusių skaičių, bet 50-mečio proga daugelis man užduoda klausimų apie gyvenimo prasmę. Žinau tik tiek, kad esu be galo laimingas ir ketinu toliau džiaugtis kiekviena diena.
Lietuvoje kitą rudenį ruošiuosi parodyti per pastaruosius 12 metų sukurtus tapybos darbus.
Kiekvieną paveikslą papildys speciali instaliacija.
Gimtadienį švęsiu Jamaikoje, kurią kartu su žmona labai mėgstame ir bent kartą per metus aplankome. Toli nuo populiarių kurortų, mažuose žvejų kaimeliuose esame praleidę daug malonių akimirkų. Puikūs žmonės, svaiginantys kvapai, skoniai ir muzika.
Esu sužavėtas, kad ir vilniečiai draugai šia proga ryžosi leistis į tokią tolimą kelionę.
Išgarsėjo meistriškumu ir originalumu
Du dešimtmečius Niujorke gyvenantis R.Bartkus gimė Vilniuje 1961 m., Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) baigė grafiką.
Dabar jis – vienas populiariausių JAV iliustruotojų, minimas įvairiuose geriausiųjų dešimtukuose.
Amerikos leidėjus sužavėjo jo meistriškumas ir originalios idėjos. Menininkas kuria viršelius tokiems JAV leidiniams kaip „The New York Times”, „Harper’s”, „The Wall Street Journal”, „Time”, „Newsweek”, „Los Angeles Times”.
R.Bartkus yra iliustravęs F.Fukuyamos, S.Rushdie, M.Atwood ir kitų rašytojų knygas.
Dailininkas taip pat tapo, kuria grafiką, instaliacijas ir skaitmeninius darbus. Jis dalyvauja parodose įvairiose pasaulio šalyse ir internetiniuose projektuose.
Praėjusiais metais R.Bartkus surengė parodą Vilniaus „Vartų” galerijoje.