„Šią parodą brandinau kaip gerą vyną, kad galėčiau juo pavaišinti
laisvos dvasios draugus, nors pats dirbdamas svaigalų niekada nevartoju
ir kitiems nepatariu to daryti“, - šmaikštavo žodžio kišenėje
neieškantis R.Martinionis, be kita ko, priminęs publikai, jog Antikos
laikais vergams buvo uždrausta mėgautis jaunu ir išlaikytu vynu.
Pristatydamas savo naujausius kūrinius 50-metį švenčiantis tapytojas
perspėjo žiūrovus, jog jo paveikslai - savotiška treniruotė smegenų
ląstelėms. Tų, kurie ieško paprastų atsakymų į sudėtingus gyvenimo
klausimus, menininkas prašė jo nepeikti, o vadovautis senovės romėnų
išmintimi - „In vino veritas“ („Teisybė slypi vyne“ - red. pastaba).
Vilniuje augusio, Talino dailės institute stiklo plastiką studijavusio,
bet vėliau tapybą pasirinkusio klaipėdiečio darbai įtikina, jog jis yra
puikus vaizduojamų daiktų, figūrų ir spalvų komponavimo meistras.
R.Martinionio paveikslų ir asambliažų siužetai kai kam iš pirmo
žvilgsnio galbūt primena klaidų labirintą, bet atidžiau įsižiūrėjus į
darbus viskas atsistoja į savo vietas - jie verčia mąstyti.
„Stabtelėję prie mano paveikslų žiūrovai negali tikėtis, kad viskas
jiems bus padėta kaip ant lėkštutės. Provokuoju juos, siūlau patiems
įminti vieną ar kitą daugiaprasmio siužeto mįslę, o tik po to ieškoti
teisybės vyno taurėje“, - kalbėjo menininkas, kuriam siurrealistinė
tapybos maniera tėra būdas įprasminti kintančią gyvenimo realybę.
Globalinių katastrofų nuojauta alsuoja naujausias R.Martinionio
paveikslas „Velykinių zuikių žymėjimas“, kurį jis sukūrė paveiktas
cunamio sugriautos Fukušimos atominės elektrinės vaizdų. Parodoje
įžvelgiami ir Libijos bombardavimo atspindžiai („Ypatingo įvykio
šurmulys“). Žinomi siužetai, persmelkti ironijos, įgyja netikėtų
prasmių. Viename jų politikai Fidelis Kastro ir Vladimiras Putinas
gašliai žvelgia į paplūdimyje apsinuoginusią gražuolę („Suzana“).
Pasaulio įvykiai, literatūros sukeltos emocijos, gatvės vaizdai, net
paprasčiausios buities detalės R.Martinionio paveiksluose įgyja stiprų
filosofinį užtaisą. Potekstes paryškina ir paveikslų pavadinimai,
perteikiantys autoriaus požiūrį į vieną ar kitą gyvenimo reiškinį,
mintį, idėją. Parodoje autorius ekspuonuoja ir keramikos darbų.
Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje dėstantis R.Martinionis
apgailestavo, kad pedagogika jam neleidžia iki galo pasišvęsti tapybai:„Žinau, ką reikia daryti, bet savęs nevadinu profesionalu - tapau
priešokiais. Anksčiau rengdamas parodas turėdavau ieškoti laisvų
dirbtuvių. Tik neseniai atsivėrė palankesnės galimybės kūrybai“.
Eseistas Rolandas Rastauskas, sveikindamas autorių su gimtadieniu,
pastebėjo, kad jis nėra vien mistiškų vaizdų tapytojas: „Net
sunkiausiais laikais R.Martinionis nepraranda subtilaus jumoro jausmo.
Tik jis gali nutapyti Danės upėje išnirusius povandeninius laivus,
barbarus, šiurpinančius Melnragės pliaže besideginančias moteris.
Geriausi jo paveikslai mūsų sąmonėje įskelia naujų asiociacijų
kibirkštis, skatina mąstyti plačiau ir šypsotis“.
Jubiliejinėje parodoje R.Martinionis spinduliavo gera nuotaika ir
energija. Originalaus braižo menininko užmojus atspindėjo švelnia
ironija persmelktas pastelinių spalvų autoportretas „Lenktyniavimas su
saulėlydžiu“, kuriame jis pavaizdavo save, užgulusį dviračio pedalus.
Paklaustas, ar kam nors pavyko aplenkti saulėlydį, R.Martinionis
prisipažino tokių lenktynininkų dar nesutikęs: „Tačiau judėti reikia,
todėl kiekvieną rytą keltu persikėlęs į Smiltynę minu dviratį“.