Kas bendra tarp kompiuterinės programos „Skype“, akcijos „Darom“ ir pankroko chorų festivalio? Visus šiuos tris dalykus sumanė ir įgyvendino iš pirmo žvilgsnio lėtapėdžiai estai. Apie šią Pabaltijo tautą kuriami anekdotai, tačiau ko jau ko, bet pakvaišusio išradingumo jai galėtų pavydėti ne tik lietuviai. Tuo įsitikinau savaitgalį apsilankęs Rakverėje. Šiame Šiaurės Estijos mieste antrąsyk vyko pankroko chorų festivalis.
Šiuo festivaliu estai didžiuojasi. Jie jį vadina pirmuoju pankų muzikos festivaliu ne tik Rakverėje ar Estijoje, bet ir Europoje. Tai – tarsi sumažintas Dainų šventės variantas, trunkantis apie tris valandas. Tik tiek, kad joje didžiulis choras, sudarytas iš 1800 mėgėjų ir profesionalų choristų, baubia ne tradicines sutartines, o pankroko perlus. Jiems akompanuoja simfoninis orkestras, o pritaria garsūs estų roko atlikėjai.
Tokio renginio idėja 2007 metais kilo Rakverės teatro meno vadovui Ullarui Saaramae, kuris ją įgyvendino po metų – 2008-ųjų birželio 7 dieną. Praėjusį šeštadienį buvo surengtas antrasis pankroko chorų festivalis, šiemet palindęs po „Talino – 2011 metų kultūros sostinės“ vėliava.
Prieš trejus metus pankroko chorų koncerte skambėjo beveik vien tik estų pankroko kūriniai. Garsioji grupės „The Sex Pistol“ daina „Anarchy in the UK“ buvo vienintelė, kurią tada didžiulis choras plėšė angliškai. Šiemet šis pankų himnu vadinamas kūrinys ne tik padėjo atsirasti festivalio šūkiui „Anarchy in the EU“, bet ir pradėjo linksmą ir žaismingą koncertą, kuriame skambėjo kelios dešimtys tiek pankroko, tiek ir ne visai pankroko dainų (tarkim, „Kino“ „Mama anarchija“) estų, suomių, anglų ir rusų kalbomis.
Neprailgęs koncertas vienus vertė ironiškai šypsotis, kitus – pagal ritmą purtyti spalvotomis skiauterėmis papuoštas galvas, trečius fotoaparatu ar filmavimo kamera „gaudyti“ spalvingus personažus, ketvirtus – visa gerkle plėšti tokius jau hitais tapusius pankroko kūrinius kaip „The Clash“ „Should I stay or Should I Go“, „The Exploited“ „I Believe in Anarchy“ ar „The Sex Pistols“ „God save the Queen“. Buvo ir tokių žiūrovų, kurie tarsi tikri pankai ant apsaugos darbuotojų purškė vandenį, veržėsi į sceną prie savo mėgstamo atlikėjo ar tiesiog siautulingai šėlo.
Šiais metais Rakverės pankroko chorų festivalyje turbūt pirmąkart dalyvavo ir lietuvių choras, pasivadinęs „Vilnius Kaunas United“. Paklausti, kodėl nusprendė dalyvauti šiame festivalyje, lietuviai kalbėjo ganėtinai pankiškai, nors, jų teigimu, jie nėra nei pankai, nei choristai.
„Artėja vieno mūsų bičiulio vestuvės. Prieš vestuves paprastai švenčiamas bernvakaris. Sugalvoti originalią idėją, kur jį švęsti, nėra labai paprasta. Galiausiai nusprendėme, kad vienam vakarui tapti pankais ir choristais, Estijoje baubiančiais „Anarchy in the UK“, ne tik originalu, bet ir smagu“, - kalbėjo vienas choro „Vilnius Kaunas United“ narys Marius.
Lietuviai likus kelioms savaitėms iki koncerto festivalio interneto puslapyje užsiregistravo kaip choras, tuo labai nustebindami rengėjus, kurie nesitikėjo, kad į jų rengiamą festivalį gali atvykti svečių iš užsienio. Išnuomotu mikroautobusu, išpaišytu įvairiais pankiškais ženklais ir užrašais, atvažiavę į Rakverę lietuviai ne tik nemokamai gavo pavalgyti, suvenyrų, bet ir nė cento nemokėjo už įėjimą į renginį – mat paprastiems žiūrovams bilietas kainavo 10 eurų (beveik 35 litus).
„Šiaip ar taip, festivalio organizavimas – ganėtinai atsainus. Net pasakyčiau, kad pankiškas. Dieną vyko repeticija, kurioje net estai beveik nieko nedainavo, tačiau visi vis tiek turėjo kelias valandas kęsti alinantį karštį. Arba, tarkim, mums palapines pasiūlė pasistatyti gana toli esančiame apleistame stadione, kuriame tuntais puola uodai, o medžių – tik vienas kitas“, – nepiktai kalbėjo Marius. Šiaip ar taip, lietuviai nesigailėjo atvykę į festivalį. Pasak jų, tai buvo ne tik galimybė gerai praleisti laiką išties originaliame renginyje, bet ir šiek tiek daugiau pažinti vieną iš trijų vadinamųjų Baltijos sesių – Estiją.