Susitikimai su A.Puipos kinu – tai susitikimai su neįtikėtinomis istorijomis, kurias režisierius rado lietuvių literatūroje ir pasakoja savaip. Patraukliai, vaizdingai, ironiškai.
Net smalsu, kokį A.Puipą pažinsime iš keturių jo paties atrinktų kūrinių. Tai – filmai iš sunkaus lietuvių kinui laikotarpio, kai sovietmetis traukėsi, o Lietuvos nepriklausomybė tik prasidėjo.
– Filmą „Ir ten krantai smėlėti” net ne kiekvienas kino profesionalas yra matęs. Kokia šio filmo atsiradimo istorija? – paklausiau režisieriaus.
– Ilga. Man labai patiko Juozo Apučio novelės. Jis parašė scenarijų pagal vieną šviesią novelę apie vaikiuką, kuriam karo metais įspiria kumeliukas.
Tėvas veža vaiką į ligoninę iš pradžių pas vokiečių medikus. Vokiečiai jį sutvarsto ir parašo raštelį, kas padaryta, nes, sako, tuoj ateis rusai, jūs jiems parodykite mūsų raštelį, kad žinotų, kaip toliau gydyti.
Karo meto kaimas rodomas vaiko akimis: užeina rusų kariuomenė, jų patrankas veža kupranugariai.
Scenarijų pats vežiau į Maskvą derinti. Nepriėmė. Piktinosi: „Ką tu galvoji, šitaip mūsų armiją vaizduoti! Karo veteranai mus užvers protesto laiškais po tokio filmo.”
Po to šalį sudrebino Nepriklausomybės pradžia, chaosas, kooperatyvai. Maskva nustojo finansuoti lietuvių kiną. Ir staiga pas mane atvažiuoja studijų laikų draugas kazachas ir siūlosi finansuoti du mano filmus.
Pats ėmiausi scenarijaus pagal kelias J.Apučio noveles. Vienu jo personažų tapo gydytojas, dirbantis kaimo ambulatorijoje ir susiduriantis su įvairiais likimais. Jį suvaidino Vidas Petkevičius.
Už kazachų pinigus sukūriau „Ir ten krantai smėlėti” ir „Bilietą iki Tadž Mahalo”.
– „Bilietas iki Tadž Mahalo” pagal Rimanto Šavelio romaną turėjo būti filmų ciklo dalis?
– Jame ir prieš tai pasirodžiusioje „Amžinojoje šviesoje” veikia tie patys herojai. Tai pokario kaimo istorijos.
„Amžinajai šviesai” kino cenzoriai neturėjo pastabų, o „Bilietas iki Tadž Mahalo” nebūtų galėjęs pasirodyti sovietmečiu.
Jo herojus Fabijonas išvežto inteligento namuose randa knygą su Tadž Mahalio šventyklos nuotrauka ir užsimano pamatyti tą šventyklą. Jis visą laiką važiuoja Indijos kryptimi. Jį sustabdo, išlaipina, tardo, uždaro, o jis vėl važiuoja, nes turi svajonę – idealistas. Fabijoną suvaidino Saulius Kizas.
Kai baigėsi cenzūros laikai, atsivėrė galimybės naudoti neįtikėtinus siužetus, buvusius lietuvių literatūroje, – tiesiog neišsenkamą siužetų ir idėjų lobyną!
Pats lietuvių kino periodas buvo gražus: mus kvietė į tarptautinius festivalius, visur buvo daug iš mūsų tikimasi. Vis girdėdavome: „Vakaruose nebeturime idėjų, jos turi ateiti iš Rytų, o iš mūsų – pinigai joms įgyvendinti.”
– Kodėl jums, vilniečiui, rūpėjo pokario kaimas?
– Tokių žinių, kokios prieinamos dabar, tada neturėjau. Mano žinios labiau rėmėsi artimųjų atsiminimais.
Pavyzdžiui, R.Šavelio apysaka „Amžinoji šviesa” man pakliuvo rankraščio pavidalu ir iš pirmo žvilgsnio fermos, kolūkio tema manęs nesudomino.
Bet pamažu atėjo vaizdinių seka. Man pasidarė artima ta aplinka, tų žmonių likimai.
Kai 1990 metais Italijoje, San Remo festivalyje, „Amžinoji šviesa” gavo Didįjį prizą, filmas buvo giriamas už įtaigumą. Tik niekas nesuprato, kam reikėjo pjauti arklius.
Ar tikrai, klausė, buvo tokia politika? Tai ne fantazija ir ne simbolis? Mūsų realybė buvo suprasta kaip alegorija, o ne tikras gyvenimas.
– Esate pirmas, kuris vyriškame lietuvių kine susidomėjote moterimi. Kaip jūsų kūryboje atsirado „Žuvies diena” pagal Jolitos Skablauskaitės prozą?
– Tai ne mano nuopelnas. Impulsas buvo Vytauto Žalakevičiaus scenarijuje sukurtas personažas mano filmui „Velnio sėkla”: Eugenija Pleškytė jame suvaidino Mortą, kuri negali turėti vaikų, bet įsivaizduoja, kad yra nėščia.
Petro Cvirkos apsakymuose, pagal kuriuos parašyta „Velnio sėkla”, yra tik tokių motyvų, bet ne stiprus personažas. V.Žalakevičiaus įdomiai pavaizduota Morta mane nuteikė, kad kine turi būti du stiprūs personažai – ir vyras, ir moteris.
V.Žalakevičius man atnešė ir Holgerio Drachmanno novelę – mano filmo „Moteris ir keturi jos vyrai” pagrindą. Man buvo smalsu pakliūti į moters pasaulį.
Skaitydamas debiutuojančios J.Skablauskaitės apsakymus radau visiškai netikėtą moters sąmonės pjūvį.
Aišku, man iki šiol tebedaro įtaką Ingmaro Bergmano sugebėjimas preparuoti moters istoriją. Juk mes studijuodami Maskvos kinematografijos institute (VGIK) pripažinome tik tris režisierius: I.Bergmaną, Michelangelo Antonioni ir Akirą Kurosawą. Kiti atrodė kaip šešėliai.
– Filmas „Žuvies diena” Lietuvoje liko nepastebėtas. Ar jums dėl to buvo skaudu?
– Tuomet visi mitingavo. Bet „Žuvies diena” buvo daug rodoma užsienio festivaliuose. Kaip tik buvo kilęs didžiulis susidomėjimas mūsų šalimi, aš važinėjau su filmais po visą Europą.
Stebėdavausi, kaip įdomiai žmonės juos nagrinėja ir supranta. Žiūrovų dėmesį radau ne Lietuvoje, o svetur.
– Dabar baigiate kurti savo naują filmą „Miegančių drugelių tvirtovė” pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną. Kodėl susidomėjote tuo romanu?
– Kine daug prostitučių istorijų, o visų jų motina – matyt, Federico Fellini Kabirija. Tema nutampyta, bet man patiko jos posūkis: prostitutės poilsio metu.
Turtinga moteris atsiveža jas į dvarą – bando mokyti tapyti, kalbasi apie literatūrą, muziką. Merginos perrengtos XIX amžiaus rūbais.
Kartais filmo idėja prasideda ne nuo literatūros, o nuo to, ką pats sau susikuri. Kartais ji ateina iš to, kokias mintis tau palieka perskaityta knyga.
– Tada drąsiai elgiatės su pasirinktu kūriniu?
– Taip, bet tai pavojinga. Bandau išsiaiškinti su autoriumi, kad knyga yra viena, o tai, ką darau aš, – visiškai kitas menas, ne pažodinė knygos iliustracija.
„Hamletas” – bene labiausiai ištampytas siužetas, bet turbūt niekada dar neperteiktas taip, kaip jį įsivaizdavo pats Williamas Shakespeare’as.
Kino dievų miške
A.Puipa pradėjo kurti filmus dar mokydamasis Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje kartu su savo bičiuliu operatoriumi A.Mikutėnu. Savo studiją jie buvo pavadinę „Noriu būti genijum”. Profesionalų diplomus abu įgijo Maskvos kinematografijos institute (VGIK).
Debiutavęs 1975 metais A.Puipa sukūrė 18 pilnametražių vaidybinių filmų. Jo „Moteris ir keturi jos vyrai”, „Amžinoji šviesa”, „Bilietas iki Tadž Mahalo”, „Vilko dantų karoliai”, „Elzė iš Gilijos” pelnė tarptautinį dėmesį ir festivalių apdovanojimų. „Dievų miškas” (2005) pagal Balį Sruogą ir „Nuodėmės užkalbėjimas” (2007) pagal J.Ivanauskaitės kūrybą yra priskirti populiariausiems lietuviškiems filmams.
Gausioje režisieriaus filmografijoje yra ir kūrinių, geriau žinomų tarptautinių festivalių publikai ir užsienio kino mokyklų studentams negu Lietuvos žiūrovams. Kaip tik tokios juostos sudarys A.Puipos jubiliejui skirtą retrospektyvą kino teatre „Pasaka”. Tai – „Ir ten krantai smėlėti” (1991), „Žuvies diena” (1989), „Bilietas iki Tadž Mahalo” (1990) ir „Amžinoji šviesa” (1987).