Praėjusį šeštadienį A.Stonys išskrido į Maskvos kino festivalį, kur tris dienas rodomas jo naujas pilnametražis dokumentinis filmas „Raminas”. Spalį lietuvio laukia festivalis Florencijoje (Italija).
Filmą prodiusavo latviai, režisavo ir filmavo lietuviai. Tai istorija apie 75 metų gruziną, buvusį imtynių čempioną, kuris važiuoja per visą gimtinę ieškoti savo jaunystės mylimosios.
„Viskas prasidėjo nuo prodiuserio Uldžio Cekulio, kuris yra profesionalus operatorius, – pasakojo 45 metų A.Stonys. – Jis pats filmavo Gruzijoje kelerius metus – norėjo sukurti filmą apie gruzinų imtynes.
U.Cekulis dirbo su gruzinų režisieriumi. Po kelerių metų filmavimo režisierius pasakė, kad jam reikėtų dar tiek pat metų filmuoti.
Uldis tada pakvietė mane tiesiog pažiūrėti medžiagos.
Joje pamačiau personažą, tarsi šalutinį. Jis šmėkšteli vos keliuose epizoduose. Tai buvęs imtynininkas, bet aš jau tada nusprendžiau sukti filmą ne apie imtynes, o apie tą žmogų – Raminą Lomsadzę.
Jis prieš daugelį metų yra per 55 sekundes laimėjęs septynias kovas. Vadinasi, vienai kovai jam reikėjo tik kelių sekundžių, kad įveiktų priešą!
Dabar jis gyvena susmukusioje trobelytėje Kvarelio miestelyje, saugodamas mirusios motinos nuotrauką, lapelį, kuriame surašytos jo pergalės, ir atviruką, kurį prieš 50 metų parašė jo mylimoji.
Kuo labiau aš tą žmogų pažinau, tuo daugiau įdomių dalykų atsivėrė. Ir jo vienatvė, ir meilės istorija, ir visą jo gyvenimą lydinti paslaptis.
Su operatoriumi Audriumi Kemežiu filmavome nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties ir net naktį. Dirbome neskaičiuodami valandų.”
– Kaip žmogus reagavo į savo asmeninio gyvenimo filmavimą?
– Iki mūsų pasirodymo dėmesio jam trūko. Jis buvo pratęs prie garbės. O tai, kad dabar jis yra visų pamirštas, jį labai skaudžiai žeidžia.
Gruzijoje, ypač provincijoje, žmogus, kuris neturi šeimos, laikomas bendruomenės atstumtuoju.
Kaimynai Ramino nekviečia į laidotuves. Draugai jo nelanko. Jis niekaip negali suprasti, kaip tai įvyko. Todėl jis mus įsileido.
– Jis nors kiek vaidino save? Ar užmiršo, kad yra filmuojamas?
– Iš pradžių, kaip visada dokumentiniame kine, žmogus ima projektuoti save tokį, kokį įsivaizduoja. Kai pradėjome, Raminas vaidino čempioną. Jis taip spausdavo ranką, kad kaulai traškėdavo.
Paskui pademonstravo, kaip laikosi ant rankų pirštų. Abiejų rankų trimis pirštais jis atsirėmė į kėdes, o visas kūnas pakibo ore.
Aš pats pabandžiau – visą mėnesį negalėjau sulenkti pirštų. Niekam nepatariu bandyti. Neįmanoma. O Raminas tai laisvai daro.
Paskui po truputį jis tirpo, čempiono kaukė nuslinko ir atsiskleidė labai jautrus, pažeistas žmogus, gyvenantis su savo mamos šmėkla.
Filme vaizduojama užstalė, kai Raminas du kartus sako tostą už mamą.
Ypatingu būdu – jis geria vyną iškart iš dviejų stiklinių.
– Kaip atsirado užstalė vienišo žmogaus gyvenime? Surežisavote?
– Tikrai neplanuotas dalykas. Tame miestelyje daugybė imtynininkų, čempionų yra Ramino mokiniai.
Galbūt mūsų darbas šiek tiek užkabino jų sąžinę. Ir jie visi atėjo. Raminas nesitikėjo. Ir nekvietė. Bet nuvažiavo į turgų, nusipirko mėsos, daržovių.
Jis manė, kad jo svečiai bus vien filmavimo grupė. Ir labai nustebo, kai jo pasveikinti suvirto didžiulis imtynininkų būrys.
Tas gimtadienis... Tie, kurie buvo Gruzijoje, turėtų suprasti, kad gruzinai – nerežisuojami žmonės. Jie elgiasi taip, kaip nori. Yra kino kamera, nėra kino kameros – niekam nesvarbu.
– Dokumentininkai sako, kad scenarijus jų žanre neegzistuoja. Kaip šiuo atveju?
– Gruzija man – visiškai naujas pasaulis. Scenaristas Givis Odišarija mus įtraukė į aplinką, į kultūrą. Be to, Raminas nelabai kalba rusiškai. Todėl G.Odišarija buvo tas, kuris jį atvėrė, tiesiogiai kontaktavo. Bendraudamas, klausinėdamas jis vairavo filmą.
Mes labai daug kalbėdavomės. Visi vakarai – mūsų pokalbiai apie Raminą, filmą.
Scenarijaus šiek tiek buvo užrašyta, bet labiau pasitikėjome tuo scenarijumi, kuris formavosi vakarais geriant vyną ir valgant gruzinišką duoną, padažytą gruziniškame alyvuogių aliejuje.
Mūsų filmą pamatė platinimo kompanija „Taskovski Films” ir dabar su juo dirba. Jie atsiuntė man sąrašą festivalių, kuriems pasiūlytas „Raminas”.
– Maskvos festivalis – pirmasis?
– Pirmas buvo Niono festivalis Šveicarijoje gegužės pradžioje. Niono festivalio rengėjai jį atsirinko pamatę tik eskizą.
Todėl pabaigus filmą net nekilo klausimas, kur bus premjera. Nione „Raminą” pirmą kartą pats pamačiau dideliame ekrane.
Spalio pradžioje „Raminu” sutarėme užbaigti Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.
– Kai jūs baigiate filmą, apima gedulas, depresija, tuštuma?
– Nėra tuštumos, nes iš karto pabaigtojo vietą užima kitas filmas.
Dabar kuriu filmą apie du kareivius, palaidotus po ąžuolu.
1944 metais vokietis ir rusas buvo palaidoti vienoje duobėje. Ūkininkas, kuris juos užkasė, pasodino ąžuolą virš to slapto kapo. Ąžuolas dabar didžiulis, o mes bandysime surasti tų žmonių vardus, sužinoti, kas jie buvo, koks jų likimas.
– Būna režisierių, kurie susuka vieną filmą per penkerius metus. Jūs – po premjerą kasmet.
Kaip pakomentuotumėte savo produktyvumą?
– Dokumentininkas – dalis šio besikeičiančio pasaulio. Jei aš kurčiau filmą dvejus ar trejus metus, jis pasentų ir numirtų, pats jo nebenorėčiau tęsti.
Dokumentinį filmą galima ir reikia kurti tada, kai turi idėją, kai gyveni tuo dabar, nes vėliau visai kitaip tą patį dalyką filmuotum arba iš viso neliestum tos temos.
Jeigu galėčiau, sukčiau filmus dažniau. Apie kareivius po ąžuolu jau pradėjau filmuoti, bet laukia dar vienas gruziniškas filmas – apie Pirosmanio gatvę Tbilisyje.
– Tai gatvė, kurioje gyvena scenaristas?
– Taip. Ir gatvė, kurioje mirė dailininkas Niko Pirosmanis. Tą gatvę nori sulyginti su žeme, tiesti greitkelį ar aplinkkelį. O ten gyvena daugybė keistų personažų. Tarsi Pirosmanio siela klaidžioja. Sena gatvė su apgriuvusiais namais.
Ten yra Pirosmanio muziejus, kuris labiau primena apleistą rūsį.
Turiu dar galybę sumanymų, kurie, tikiuosi, taip pat pavirs filmais.
Dokumentininko sėkmės ženklai
A.Stonys – kino režisierius, Nacionalinės premijos laureatas, Europos kino akademijos narys.
Studijavo pas H.Šablevičių Vilniaus konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija), stažavosi J.Meko kino antologijos archyve Niujorke. Nuo 1989 m. sukūrė 16 dokumentinių filmų ir vieną trumpametražį vaidybinį filmą „Paskutinis vagonas”.
1992 m. A.Stonio „Neregių žemę” Europos kino akademija apdovanojo prizu „Felix” kaip geriausią Europos metų dokumentinį filmą.
Režisieriaus kūriniai pelnė prizus 19-oje tarptautinių kino festivalių. Jis dirbo Leipcigo, Noibrandenburgo, Sienos, San Paulo-Rio de Žaneiro kino festivalių vertinimo komisijose.
2004–2005 m. A.Stonys dėstė dokumentinio kino kursą Europos kino koledže Ebeltofte (Danija). Jo filmų retrospektyvos vyko Izraelyje, Rusijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir Japonijoje.
Televizijoje A.Stonys su tėvu aktoriumi Č.Stoniu ir seserimi žurnaliste A.Stonyte kūrė laidas apie menininkus „Legendos” ir „Kine kaip kine”.