Pirmąją festivalio dieną dėmesį pirmiausia patraukia dešimtys tūkstančių savanoriškai „Roskildės“ festivalyje dirbančių žmonių, atvykusių iš įvairių pasaulio šalių. Visi festivalio dalyviai gerai nusiteikę, atsipalaidavę, rodos, nuo visko atsiriboję, besišypsantys ir vieni su kitais besisveikinantys. „Roskildė“ tiesiog persunkta menu: gatvės šokių pasirodymai; gyva muzika; graffiti kultūros atstovai; kino teatras; specialiai įrengti maudynių miesteliai su festivaliui dirbtinai pripiltais vandens telkiniais; būgnų muzikos pasirodymai, rengiami tiesiog palapinių miesteliuose.
Kalbų mišrainė, nuolat visur zujantys tūkstančiai žmonių, dieną naktį skambanti muzika, nauji draugai, stiprus lietus ir vėjas, nuolatinis judesys, galingas „Iron Maiden“ pasirodymas didžiojoje scenoje – tai pirmoji „Roskildės“ diena. Festivalio teritorija tarsi atskiras pasaulis, kuriame žmonės pamiršę visus savo įsipareigojimus, išsilaisvinę iš bet kokių rėmų, išsivadavę nuo limitų. Ir kito pasaulio už „Roskildės“ sienų, rodos, nė neegzistuoja.
„Roskildėje“ muzika dažniausiai nustumiama į antrą vietą. Pirmojoje – oranžiniu vadinamas „Roskildės“ jausmas: nes čia nesvarbu, kuo tu užsiimi gyvenime, čia nėra svarbi tavo gimimo data, aprangos stilius, gimtoji kalba, socialinė padėtis. „Roskildėje“ visi lygūs ir vieningi. Šimtas tūkstančių, atvykusių iš bet kurio pasaulio kampelio čia tiesiog magiškai išlaisvina savo vidines jėgas, nes „Roskildėje“ nesvarbu, vilki kostiumą ar ant tavo galvos – metro ilgio raudona skiauterė.