„Cezario grupė“ lankėsi Stokholme, Gioteburge ir mažame pietų Švedijos miestelyje Hiogane.
Švedijoje spektaklis buvo sutiktas dar šilčiau, nei tėvynėje. Natūralu, kad tautinės tapatybės tema tampa daug aktualesnė, kasdien susiduriant su kita kultūra. Lietuvos ambasadorius Švedijoje Remigijus Motuzas juokavo, kad kai kurie spektaklio momentai jam labai priminė posėdžius apie Lietuvos įvaizdį, kuriuose jam teko dalyvauti.
Spektaklio kūrejai džiaugėsi, kad spektaklis paliko stiprų įspūdį ne tik lietuviams, bet ir švedams. Lietuvos garbės konsulė Gioteburge Birgitta Jacobsson Ekblom prisipažino, kad vos neverkė per monologą apie Lietuvos istoriją, prisiminusi visą tą 1989-1990 metų istorinį laikmetį, Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės, kaip švedai sekė Lietuvoje vykstančius įvykius ir kiekvieną pirmadienį eidavo į mitingus palaikyti Lietuvos.
Švedų režisieriai žavėjosi tuo, „kokia jėga sklinda nuo scenos, kiek joje kraujo ir prakaito“. Po spektaklio išsivystė diskusija, ar, jei pjesė būtų statoma Švedijos teatre, geriau būtų ją adaptuoti, įtraukiant Švedijos istorijos ir tautinio charakterio elementus, ar pjesė ideali švediškai publikai be jokios adaptacijos - kaip metafora, kalbant apie Lietuvą, būtų kalbama apie Švediją.
Švedai pastebėjo identiškus savo nacionalinius bruožus - tiek liūdesį, tiek požiūrį į darbą. Beje, švedų nuomone, ne Lietuva, o būtent Švedija pirmauja pasaulyje savižudybių skaičiumi.
Teatro kritikė Vibeke Carlander, rekomendavusi spektaklį rodyti kuo platesnei tarptautinei auditorijai, pastebėjo, kad spektaklio tema labai paveiki ir universali - „kelia mintis apie visas tautas, kurios šiuo metu kovoja dėl savo tapatybės ar jos ieško“.
„Cezario grupės“ gastroles Švedijoje organizavo Edita Saaf, Egidijus Meškėnas ir Austė Lycka, parėmė Švedijos lietuvių bendruomenė, viešbučių tinklas Freys (Lilla Radmanen) ir Gioteburgo miesto savivaldybė.