Senojo plakato kelionė šiuolaikinėje Lietuvoje

Outdoormuseum.lt – tai šalyje didžiausio reklamos valdytojo „JCDecaux“ projektas, kurio idėja kilo atsitiktinai ofise radus Juozo Galkaus knygą „Senasis Lietuvos plakatas“. Susisiekus su autoriumi, prasidėjo plakatų kelias į gatves.

Kaip teigia „JCDecaux“ marketingo vadovas Vadimas Komarskis jų įmonei tai aktualu, nes dirbant lauko reklamoje, svarbu žinoti savo istoriją. Iš šio projekto nieko neužsidirbama – tai švietėjiškas projektas, kuriuo siekiama išsaugoti plakatus dėl greito irimo, juos suskaitmeninti. Žinoma, galbūt kitą kartą žmogus atidžiau pažvelgs ir į reklaminį plakatą.

Kadangi idėja pradėta įgyvendinti krizės laikotarpiu, senieji plakatai buvo ideali išeitis nelaikyti tuščių stendų, bet panaudoti juos visuomeniniu aspektu. Vis dėlto, Lietuvoje daugiau analogų tokiai iniciatyvai nėra, bet pasižvalgius į užsienį atitikmenų galima atrasti Rusijoje (Plakat.ru) ar Prancūzijoje. Pirmasis etapas vyko 2007 – 2008 ir apėmė tik penkis didžiausius Lietuvos miestus. Dabar, 2011 m., plakatai keliauja ir juos galima išvysti ne tik Vilniaus, bet ir Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Utenos, Alytaus, Kėdainių, Mažeikių, Tauragės, Kretingos ir Jonavos miestuose. Miestų dailininkai teigiamai reaguoja į tokias „parodas“, nes suvokia jų reikšmę.

Tam, kad plakatai pasiektų visus įvardintus miestus yra bendradarbiaujama su Šiaulių „Aušros“, Mikalojaus Konstantino Čiurlioni muziejais.

„Tai yra muziejus po atviru dangumi – mes kabiname juos lauke, nes šiuolaikiniai žmonės neturi laiko vaikščioti po muziejus ir jie neguli pamiršti, nereikalingi“, – teigia V. Komarskis. Jam antrina ir „JCDecaux“ direktorė Žaneta Fomova: „Projektas buvo įvertintas tarptautiniu mastu 2009 m. „JCDecaux Group“ leistame leidinyje „Lauko vitrina“ („Outdoor showcase“). Pristatoma projekto idėja – tai pirmas tokio tipo muziejus Lietuvoje, į kurį reikia ne eiti pačiam, o jis susiranda tave savaime – belaukiant stotelėje ar tiesiog vaikštinėjant. Tai – tarsi nauja muziejų epocha, dėl to, kad šis projektas kartu iškelia klausimą, kas muziejus yra iš tikrųjų“.

Tam pritaria ir gatvėje užkalbintas Ernestas Samsonas, smalsiai stebėjęs plakatą „Naminė – pražūtis“. Jam tai atrodo puikus būdas pristatyti uždarų fondų turimas kolekcijas visuomenei. Dabar vis rečiau žmonės randa laisvo laiko apsilankyti kiekvienoje mieste vykstančioje parodoje, o čia paroda ateina pas tave, tampa prieinama kiekvienam laukiančiam stotelėje, juk meno vienas iš svarbiausių tikslų būtent ir yra prieinamumas kuo platesniam ratui žmonių.

Plakatas privalo būti pastebėtas gatvės šurmuly, patraukti praeivio dėmesį savo ryškiomis spalvomis, prasmingų dėmių ar formų originalia kompozicija, netikėtu sugretinimu ar temos posūkiu. Kartu turinys turi būti suvokiamas ir ženklų pagalba, kurie padėtų iššifruoti siunčiamą mintį, bet kartu plakato kompozicija turi būti su paslaptimi. Būtent tokie ir yra senieji plakatai.

Kultūros paveldo sklaidos dėstytojas doc. dr. Rimvydas Laužikas mano, kad plakatų parinkimas, yra kiek derinamas su šiandienos aktualijomis. Tai yra taikli pastaba, kuriai pritaria ir V. Komarskis. Aktualumas – jų siekiamybė, dėl to stotelėse ir galima išvysti plakatus apie krizę, emigraciją, pramonės pokyčius, alkoholizmą. Marketingo direktorius juokauja, kad taip siekiama nuraminti – jei prieš 70 metų žmonės išgyveno turėdami tokias pat problemas, išgyvensime ir mes. Siekiant dinamiškumo plakatai keičiami kas savaitę, stengiamasi kiekvienoje stotelėje kabinti tik nematytus plakatus.

Vis dėlto dviejų grupių plakatai nekabinami – komerciniai (salietra, muilas, „Ragučio“ alus ir pan.) ir politiniai (1919 – 1928 m. buvo labai aktyvus politinis laikotarpis, tad ir plakatų nestigo). Tam yra tas pats motyvas – tai būtų įmonės arba politinės partijos/ judėjimo reklama.

Plakatų aktualumą atspindi ir lietuvių bei užsieniečių turistų komentarų gausa – kai kurie piktinasi lietuvių kalbos klaidomis stenduose, kiti dėkoja už originalią idėją ar teiraujasi apie įsigijimo galimybę.

Juozas Galkus – vienas paskutiniųjų plakatų mohikanų. Jis vis dar piešia plakatus ranka ir stebisi kaip dabar atlaidžiai vertinamas šis darbas. Jo nuomone, šiais laikais jauni žmonės viską daro lengvai – paima iš kompiuterio kokią nuotrauką, tekstą ir baigta. Rinkdamas darbus naujausiai knygai apie Lietuvos plakato istoriją mokslininkas susiduria su problema, kad dauguma padaryti sėdint „minkštoje kėdėje“, spaudant mygtukus ir per daug negalvojant. Vis dėlto, pabrėžia, kad ir kaip bebūtų dar svarbu kieno rankose yra tas pieštukas ar kompiuterio pelė.

Plakatistas įsitikinęs, kad plakato saulutė jau leidžiasi, tad toks projektas kaip „Muziejus po atviru dangumi“ yra labai naudingas.

Meninio plakato pradininkas – prancūzų dailininkas J. Cheret XIX a. pabaigoje kurdamas savo spalvingas litografijas – plakatus, ant darbo stalo laikė sudžiovintus drugelio sparnelius, kurių spalvų gama buvo kūrybos kelrodis. Plakatas dažnai lyginamas su vienadienio drugelio gyvenimu: šiandien jis visomis vaivorykštės spalvomis vilioja praeivio akį, o rytoj – vietoj jo akį džiugina jau kitas. Būtent tokiam palyginimui pritaria ir mokslininkas.

Tad kol kas galima mėgautis J. J. Burbos, P. Tarabildos, P. Verbicko, A. Juškevičiaus ir kt. drugeliais, kurie bus eksponuojami iki vasaros pabaigos.