Šįkart menų maršruto moto – „Gimtoji Europa“. Jo emocinės kulminacijos – muzikos vakarai, pristatantys kūrybą, be kurios būtų sunku įsivaizduoti Europos muzikos raidą (programos sudarytojai - Vytautė Markeliūnienė ir Edmundas Gedgaudas).
Publika Evangelikų liuteronų bažnyčioje ovacijomis sutinka šios vasaros šventės siela tapusį kamerinį chorą „Aidija“ (vadovas Romualdas Gražinis), parengusį festivaliui visą pluoštą naujų kūrinių.
Net tris vakarus iš eilės klausytojai karštai plojo ir pianistui Daumantui Kirilauskui, praskriejusiam muzika kelias epochas. Daumantas pratęsė ilgametes Th.Manno festivalio tradicijas – surengė rečitalį ir pristatė su su R.Gražinio diriguojamu Klaipėdos kameriniu orkestru festivalio užsakymu Osvaldo Balakausko parašytą kūrinį „Čiurlionio metai“.
„Didžiuojuosi, kad esu kviečiamas į Th.Manno festivalį, - prisipažino 37 metų pianistas. –Prisimenu, kai sugrįžęs į Lietuvą po studijų Zalcburge, 2002-aisiais, atvažiavau į Nidą pailsėti, mano dėmesį iš karto patraukė šis renginys, solidžios jo estetinės nuostatos. Buvo akivaizdu, kad tai ne komercinis, o, galima sakyti, elitinis festivalis. Pamaniau: būtų gera čia kada nors pagroti. O šiemet festivalyje skambinau jau ketvirtą kartą. Bet kiekvienas sugrįžimas čia - nekasdienis įvykis“.
Apmaudu dėl vieno: šis išskirtinis renginys, į kurį suvažiuoja geriausi Lietuvos muzikantai, ateina daug vokiečių susipažinti su mūsų muzikos kultūra, iki šiol neturėjo galimybių įsigyti gero instrumento. Groti rimtą rečitalį senu „Bluetneriu“ – tai tas pats, kaip plaukti mažu laiveliu per vandenyną“, apgailestavo D.Kirilauskas.
-Tačiau jūs perplaukėte net kelis muzikos vandenynus – nuo baroko iki naujausios šiuolaikinės muzikos?
-Man patinka universlumas – dėl to pasirinkau tris epochas apimančią rečitalio programą. Rengiau ją ilgiau negu du mėnesius: menas turi subręsti. Kai mokiausi tris rečitalio sonatas, būdavo sunku jas visas pagroti per vieną dieną. Galvojau: kaip pagrosiu viename rečitalyje?
Buvo tikrai nelengva „persijungti“ iš Ludwigo van Beethoveno Sonatos (op. 31, Nr.3) į Sergejaus Prokofjevo (op. 103, Nr. 9), o po to – į Carlo Vine’o (Nr. 3). O kituose koncertuose dar įsijausti į O.Balakauską ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius buvo tikrai įdomus savęs išbandymas.
Birželis buvo išskirtinis: pagrojau rečitalius Klaipėdoje, Anykščiuose, Kėdainiuose, Biržuose ir Vilniuje, mokiausi „Čiurlionio metus“ ir dar akompanavau su orkestru Stingui.
-Garsėjate maksimalizmu, reiklumu sau ir savo studentams, bet nesipurtote pramoginių projektų?
-Muzikanto akiratis turi būti platus, kad ir ką jis grotų. Stingo muzika yra kokybiška, jis pats – puikus muzikantas. Gal ir nesu toks didelis jo gerbėjas, koks buvau Al Jarreau, bet klausausi Stingo dainų. Man buvo smalsu pagroti su jo grupe. Smagumėlis, kai penki tūkstančiai žmonių linguoja į ritmą, nors groti nelabai yra ką. Aš taip maigiau vargonėlius, kad kitą dieną negalėjau pagroti fortepijonu – skaudėjo pirštus.
Kai groju klasiką, nerodau emocijų – įsiklausau į muziką. Kitaip būtų neįmanoma pagroti nuoširdžiai.
Įsisukus į vienokią muziką, greitai norisi kitokios. Man muzika yra ir profesija ir kartu hobis – būtų negerai, jei taptų tik darbu.
Vairuodamas automobilį ir namuose aš dažniau klausausi džiazo negu klasikos. Mėgstu ritmišką muziką, įdomias harmonijas – tai mane „užveda“. Nuo seno vaikštau į džiazo koncertus. Man paprasčiausiai įdomu, kas vyksta pasaulyje.
-Ar akademiniam muzikantui sunku groti džiazą?
-Gal ir nesunku, bet visko aprėpti neįmanoma. Viešai aš negroju džiazo – tik pats sau namuose. Dar paimprovizuojame su Liudu Mockūnu. Man siūlė parengti su Liudu „free“ džiazo projektą M.K.Čiurlionio temomis. Bet būtų nenuoširdu apsimesti džiazmenu, nepervirškinus džiazo standartų.
Kad nedarytum nesąmonių, reikia rimto džiazo pagrindo, formos pojūčio, gerų improvizacijos įgūdžių. Mano amžiuje juk neišbėgsi į sceną kažką pabarbinti kaip studentas.
-Ar turite pianisto idealą?
-Pasirodysiu neoriginalus: man didis pianistas yra Grigorijus Sokolovas. Po jo pernykščio koncerto Vilniuje penkias dienas negalėjau groti – galvojau, kad tokiems kaip aš tik parduotuvėje dirbti. G.Sokolovas duria tiesiai į širdį.
Tačiau vieno idealo niekada neturėjau. Pasiklausau ir Murray Perahia, Sviatoslavo Richterio. Dabar man labai imponuoja Keithas Jarrettas, nepaisant visų jo psichozių. Jis negali pakęsti jokių krebždesių salėje – sustoja, ima moralizuoti. Italijoje išvadino publiką gyvuliais. Aš buvau jo koncerte Berlyne, 2000 vietų salėje. Jis visų akivaizdoje nutraukė pasirodymą ir išsikvietė fortepijono derintoją.
Aš visa tai pateisinu. Genijus gali sau tai leisti. Koncertas jam kainuoja labai daug nervų, o klausytojams suteikia tokį malonumą, kad visa kita nublanksta. K.Jarretto muzikoje - nė vienos nereikalingos natos.
-Ko jūs nepateisinate muzikoje?
-Išoriško maivymosi, nesusijusio su muzika. Nenuoširdumo, kai žmonės, tapę garsenybėmis, mano galintys kur nors provincijoje pažaisti su publika, kaip nors pratempti laiką. Dabar tai madinga. Kartais taip daro net mano mėgstamiausi muzikantai.
Dar atgrasiau, kai vidutinybė nusiperka geras sales ir aprūpina bulvarinę spaudą straipsniais apie save kaip apie pasaulinį atlikėją taip mulkindama vargšę Lietuvos visuomenę.
Aš pastebiu jau studentų polinkį į karjerizmą. Kai kurių galvose – tik konkursai. Vos įstoja į akademiją, o jau nori važiuoti į užsienį, nors net programos nėra parengę. Kad galėtų pasigirti laurais draugams. Jau nuo Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos diegiamas toks sportinis požiūris į muzikavimą.
Kai kuriems studentams atrodo, kad iki jų muzikos kultūroje nebuvo nieko gero. Iš dalies ir dėl to šiemet išleidau savo dvigubą koncertinių įrašų albumą „Iš praeities“, į kurį sudėjau daugiausia savo ankstyvuosius įrašus. Kai kurie tų įrašų mane patį nustebino gaivališku polėkiu.
O šiuo metu įrašinėju savo penktąjį kompaktinį diską, kuriame bus šiuolaikinė muzika.
-Kas leidžia jūsų albumus?
-Aš pats savo lėšomis, nes Lietuvoje nėra kam. Man patinka šis užsiėmimas. Tai irgi kūryba – dviejų menų, muzikos ir dizaino, sintezė. Sumanau, kaip turi atrodyti mano albumas, pasakau savo idėjas dizaineriui, o jis prideda savo talento.