Spektaklis „Lietuvininkų vestuvės“ neseniai pirmą kartą parodytas
natūralioje aplinkoje - Šilutės rajono Kintų gyvenvietės apylinkėse po
atviru dangumi. Per Kuršių marių šventę prie senos kaimo sodybos
susirinkę kai kurie vyresnio amžiaus kintiškiai, atpažinę senovinių
vestuvių personažus, net nubraukė ašarą prisimindami savo jaunystę.
Mažosios Lietuvos vestuvių papročius ir ritualus tikroviškai atkūrė
keliasdešimt folkloro ansamblių „Alka“ ir „Aitvaras“ dainininkų bei
šokėjų. Jame skamba Klaipėdos krašto senbuvių lietuvininkų oracijos,
dialogai ir dainos, vestuvininkai šoka, laukdami jaunųjų pokštauja
mėgindami įtraukti į veiksmą ir žiūrovus
Lietuvininkų vestuvių kulminacija - nuotakos vainikėlio deginimas.
Mirtos supleška ne prie vaišių stalo, o ant aukštos iš juodo aksomo
medžiagos pasiutos jaunamartės kepurėlės su žvakėmis. Kai nuotakos
globėjos, vadinamos gaubėjomis, svečių akivaizdoje jos galvą
apmuturiuoja ilga siuvinėta skara, ji įžengia į moterystės luomą.
Žolynais apipintame dubenyje teliuskuoja „marčios ašaros“ - iš
degtinės, razinų ir medaus sutaisytas svečių gėrimas. Dubeniui
ištuštėjus, į jį metami pinigai. Indą su dovanomis anyta vėliau
įteikdavo nuotakai. Lietuvininkai per vestuves dažniausiai gerdavo alų.
Mažlietuvių tautosakoje vestuvių personažai įvardijami kitaip: piršlys
vadinamas ponu, piršlienė - kalės liežuviu, viena pagrindinių veikėjų
svočia - žiupone. Vestuvininkai piršlio melagio kaip Aukštitijos
kaimuose nesivaikydavo, nekardavo jo ant medžio šakos. Labai svarbūs
vestuvių veikėjai - iškalbingieji kviesliai ir martvežiai.
„Atsirasdavo pavyduolių, kurie kėsindavosi pagrobti jaunąją, todėl
martvežiai nenuleisdavo akių nuo jos visur, net prie vaišių stalo.
Įsodinę nuotaką į vežimą asmens sargybiniai pliaukšėdavo botagais, o
kartais net šaudydavo į orą“, - pasakojo „Alkos“ vadovė Rita Šukienė.
Įdomus dar vienas lietuvininkų vestuvių ritualas - užgėrimas. Svečių
akivaizdoje pasveikinę vienas kitą, prie sodybos išlenkę taurelę
karčiosios vuru ir žmona tapę jaunieji buvo palydimi į jiems skirtas
atskiras patalpas. Jungtuvės bažnyčioje pagal evangelikų-liuteronų
papročius galėdavo įvykti ir vėliau.
Lietuvininkų vestuvės - santūresnės nei kituose etnografinės Lietuvos
regionuose. „Alkos“ ansamblio sukurtas etnografinis spektaklis įrašytas
į kompaktinę plokšlelę „Alkos“. Juo susidomėjo ne tik žiūrovai, bet ir
šiuolaikinių vestuvių organizatoriai - jaunavedžiai jų prašo surengti
iškilmes pagal senovinius Mažosios Lietuvos papročius.
Pernai Klaipėdos Agluonėnų etnografinėje sodyboje parodytą spektaklį
„Lietuvininkų vestuvės“ užfiksavo dokumentinį filmą apie vestuvių
papročius įvairiuose šalies regionuose kuriantys kinematografininkai.