D.Katkaus vadovaujamo Vilniaus miesto savivaldybės Šv.Kristoforo kamerinio orkestro kasdienybę praskaidrino koncertai svarbiausioje islandų muzikos scenoje – šiemet duris atvėrusiuose moderniuose Reikjaviko koncertų rūmuose „Harpa”.
Du vakarus vilniečių klausėsi pilna 1800 vietų salė. Su lietuvių orkestru muzikavo iškilūs užsienio atlikėjai – rusų smuikininkas ir dirigentas Maksimas Vengerovas ir portugalų pianistė Maria Joao Pires. Koncertus entuziastingai įvertino tiek publika, tiek kritikai.
Kelionė paskatino D.Katkų pasvarstyti apie skirtingą požiūrį į kultūrą dviejose mažose, krizę išgyvenančiose šalyse – Islandijoje ir Lietuvoje.
„Islandijoje – tik 300 tūkst. gyventojų, krizės mastas joje kur kas didesnis nei pas mus – ji turi daugiau skolų nei Vokietija po karo. Tačiau niekas iš Islandijos nebėga. Žmonėms šis kraštas yra savas – išmintinga kultūros politika padeda palaikyti tautos savigarbą, skatinti poreikį saugoti tapatybę”, – kalbėjo 68 metų D.Katkus.
– Kuo pasireiškia išmintinga islandų kultūros politika?
– Jos ženklas – kad ir naujas milžiniškas kultūros centras, iškilęs Reikjavike šaliai sunkiu metu. Kultūra Islandijoje – svarbi turizmo verslo dalis. Kiek kultūrinės informacijos paskleidžiama per tenykštes turizmo institucijas! Mums apie tai tik pasvajoti.
Mes, lietuvių muzikai, nepragyvename iš savo algų, o Islandijoje tokios problemos nėra.
Beveik visi islandai dainuoja choruose – surandama pinigų ir tokiems dalykams.
Islandijoje niekas nekalba, kad festivalių gali būti per daug – jie rengiami net vietovėse, kurių nepavadinsi kaimu. Tuo tarpu Lietuvoje norima mažinti paramą patiems gyvybingiausiems, didžiausią įdirbį sukaupusiems festivaliams.
Kas tai per politika, kai skyrus trejų metų finansavimą renginiui be jokių argumentų nurėžiama pusė jo biudžeto ir iš duobės jį turi traukti užsienio ambasados? Taip jau antrus metus gyvena Kristupo vasaros festivalis. Mūsų kultūros politika – vieni plepalai.
– Jau pereinama prie darbų – steigiama Menų taryba, kuri, skelbiama, perims gerąją Vakarų ir Šiaurės šalių patirtį, atskirs kultūros politikos formavimo ir jos įgyvendinimo funkcijas.
– Šios institucijos idėja – diskutuotina. Argi Menų tarybos ekspertai bus šventieji, neturintys savo interesų? Kas įvertins jų sprendimus skirstant lėšas?
Pirmiausia būtina analizuoti, kas kultūroje yra gerai, o kas blogai. Tokios analizės iki šiol nebuvo. Apskritai Lietuvoje sunaikinta refleksija, vietoj kritikos egzistuoja tik panegirika ir reklama. Islandai ir čia pranašesni už mus – ten normalu vertinti kultūros reiškinius.
O mums dažnai lieka tik spėlioti, kodėl priimami vienokie ar kitokie sprendimai. Tarkime, Kristupo vasaros festivalis rengiamas jau 17-us metus, visuose jo koncertuose salės pilnos, publika jį išrinko vienu mėgstamiausių, o Kultūros ministerija ekspertų patarimu ėmė ir nurėžė pusę dotacijos be paaiškinimų.
Kokios garantijos, kad naujieji Menų tarybos ekspertai nesuvedinės sąskaitų, kad dailininkai nekals pinigo sau, muzikantai ir kompozitoriai – sau? Juk, tarkim, rašytojų nuomone, festivalių iš viso nereikia – anot jų, tai pinigų švaistymas.
Kultūros politika turi būti užfiksuota juodu ant balto.
– Ar dalyvavote viešame Menų tarybos įstatymo projekto svarstyme?
– Nieko apie jį nežinojau. Manęs į svarstymą nepakvietė.
Dėl to skaudu – kiek ir tėra tų kultūrininkų? Aš juk neturiu laiko kasdien tikrinti internete, kas vyksta.
Užtenka rūpesčių dirbant su orkestru ir rengiant festivalį. Per 17 metų festivalyje nesu nieko uždirbęs. Visą laiką elgetavau, užuot skyręs daugiau laiko partitūroms ir projektams. Tai nuvargino, nes niekas nesikeičia.
Tarkime, spalio mėnesį portugalų kvietimu turėtume su orkestru vykti į Lisaboną groti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, bet nesukrapštome kelionei pinigų. Šįmet lietuvių muzikos sklaidai gavome 10 tūkst. litų, o vien kelionės bilietai bus brangesni. Kokia gali būti sklaida?