Daugiau kaip pusantro šimto anykštėnų ir Anykščių miesto šventės „Mūsų laiką skaičiuoja Šventoji“ svečių čia, istorinėje vietoje, Baranauskų ir Žukauskų sodyboje, pirmą kartą išgirdo „Anykščių šilelį“ senąja, XIX a. viduryje Anykščiuose skambėjusia anykštėnų tarme.
Antrąją poemos dalį čia mintinai perskaitė jos tarminį variantą atkūręs Šiaulių universiteto profesorius dr. Skirmantas Valentas. Mokslininkas pripažino, jog bandymas skaityti tekstą, žiūrint į jį užrašytą, niekuomet taip gražiai neskambėtų, kaip skaitant šią poemą tarmiškai iš atminties.
Anykščių muziejininkų ir Lietuvių kalbos instituto suburti ir paskatinti žymūs šalies kalbininkai pirmąkart ryžosi nuo mažens žinomos poemos fragmentus perskaityti savo gimtosiomis tarmėmis – ir kone visi prisipažino, kad tai jiems buvusi nelengva, įvairių dvejonių sukėlusi užduotis.
Bene lengviausia šįkart buvo uteniškių tarme poemą pristačiusiam Vilniaus universiteto profesoriui habil. dr. Bonifacui Stundžiai, gimusiam Daunoriuose (Utenos r.). Pristatydamas savo tarmę, mokslininkas ją pavadino anykštėnų tarmės pramote, todėl tiek tartimi, tiek žodynu A.Baranausko prigimtinė kalba nuo uteniškių netoli pasislinko.
Daugiau rūpesčių, šiam išbandymui ruošdamasis, patyrė suvalkietis iš Kazlų Rūdos, Vilniaus universiteto docentas dr. Aldonas Pupkis, net suabejojęs, ar išvis į tokią avantiūrą, labiau primenančią žaidimą, nei mokslinę veiklą, jam leistis. Mat itin artimas taisyklingajai bendrinei lietuvių kalbai poemos „vertimas“ į suvalkiečių tarmę tapo palyginti proziškas, akivaizdžiai prarado kūriniui įprastą kalbos melodingumą.
Iš Šilalės rajono kilusi žemaitė „dūnininkė“, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė, Vilniaus universiteto docentė dr. Irena Smetonienė ir Vilniaus universiteto profesorė dr. Birutė Jasiūnaitė, kurios mama iš Endriejavo (Klaipėdos r.) dukrai įskiepijo „dounininkų“ tarmę, itin daug dėmesio skyrė poemos tarminiam žodynui. Juk daugumą gyvosios gamtos objektų aukštaičiai ir žemaičiai skirtingai pavadina, tad ir poemos tekstas žemaitiškai nuskambėjo vietomis tiesiog sunkiai atpažįstamas.
Kartais iki ašarų klausytojus prajuokindavusios kalbininkės vis dėlto pripažino, kad pačiam A.Baranauskui tokių tarmių perprasti tikriausiai neteko – net ir jo jaunystės draugė, iš Žemaitijos kilusi Karolina Praniauskaitė paprastai kalbėdavusi lenkiškai.
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriaus pavaduotoja dzūkė Irena Raščiuvienė atkreipė dėmesį, kad net ir ta pačia tarme A.Baranausko tekstas gali būti skirtingai skaitomas. Vienaip jį skaitytų ji pati, kitaip būtų perskaičiusi jos mama – jos tarmė senesnė ir akivaizdžiai kitokia.
O Vilniaus universiteto docentė dr. Bronė Stundžienė, gimusi Pasvalyje, kone atsiprašydama aiškino, jog jos pasvališkių tarmė tiesiog per grubi tokiam tekstui pertekti. Todėl jai ilgokai teko ieškoti kuo neutralesnio fragmento, kad poemos autorius, taip jį interpretuojant, nebūtų įžeistas.
Tarmių popietę, atskleidusią dar netyrinėtus A.Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ pažinimo klodus, paįvairino bardo Povilo Girdenio tarminės dainos, o Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė pristatė naują tarmių pažinimo priemonę – lietuviškųjų tarmių karaokę.