Naujasis 25 metų muzikanto, aktoriaus ir režisieriaus V.Bareikio scenos kūrinys vadinasi „Mr.Fluxus” ir šiuo metu yra statomas Druskininkuose.
V.Bareikis – judėjimo „No Theatre” pradininkas, spektaklių „Vakaras su knyga”, „No Concert”, „Telefonų knyga” autorius, studijuojantis režisūrą Maskvos Vsevolodo Mejerholdo teatro institute.
Druskininkuose nuo rugpjūčio pradžios veikia kūrybinė jaunųjų menininkų stovykla. Užsidarę nuo kasdienybės jie neria į J.Mačiūno biografiją ieškodami medžiagos spektakliui.
Artistai kasdien neria ir į Druskininkų kasdienybę: sufantazavę tos dienos performanso idėją jie pasirodo gatvėse ir ima žaisti su praeiviais. Negąsdina, nekvailina, būtent žaidžia.
Rugpjūčio viduryje Druskininkų teatro festivalį uždarys „Mr.Fluxus” eskizas.
Rudenį V.Bareikis pagal studentų mainų programą važiuos į Limožo teatro mokyklą, kur spektaklį apie J.Mačiūną repetuos su prancūzų aktoriais. O tada sugrįš prie lietuviško „Mr.Fluxus” varianto.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad man į rankas pateko J.Mačiūno biografija „Mr.Fluxus: kolektyvinis J.Mačiūno (1931–1978) portretas”, – sakė V.Bareikis. – Mane labiausiai sudomino be galo tragikomiška J.Mačiūno gyvenimo istorija.
Pagrindinis dalykas, kurį visi žmonės pabrėžia, – nesibaigiantis J.Mačiūno juokas. Bet įvertinęs visą jo gyvenimą gali prieiti prie išvados, kad tas juokas buvo susijęs ir su klyksmu, pagalbos šauksmu, rėkimu iš skausmo.
Ieškodamas medžiagos supratau, kad intuityviai pats seniai užsiimu „Fluxus”. Tarkime, apie mūsų „No Concert” esu girdėjęs, kad tikras „Fluxus” atstovas čia atrastų sau artimą dvasią.”
– Kodėl savo stovyklai pasirinkote Druskininkus?
– Spektaklį kuriu kaip eksperimentą sau ir kūrybinei komandai. Pirmasis etapas – trys savaitės be pašalinių darbų ir reikalų.
Su Druskininkų teatro festivaliu bendradarbiaujame ir kaip tik Druskininkuose gauname visas sąlygas.
Žmonės dažnai teisinasi: kurčiau meną, bet neturiu ko valgyti ir iš ko gyventi.
Dabar turime namelį, maisto ir daug laiko.
Komandos branduolys – mano buvę bendrakursiai, su kuriais mokėmės pas Gintarą Varną. Tai tie patys žmonės, su kuriais pastatėme „No Concert” ir „Telefonų knygą”.
– Žadate, kad Druskininkai pajus jūsų kūrybingumą. Kaip?
– J.Mačiūnas buvo pedantiškas, skrupulingas, mėgo viską numatyti smulkiuose tvarkaraščiuose. Tuo principu rengiu ir visą stovyklą. Turime išsamų tvarkaraštį, kuriame surašyta, ką darome nuo 10 val. ryto iki 12 val. nakties, grynai mačiūniškai apskaičiuotas ne tik kūrybos, bet ir miego, valgio, rankų plovimo laikas.
Į mūsų repeticijų programą įeina performansai gatvėje, nes didelę „Fluxus” dalį sudaro būtent gatvės akcijos. „Fluxus” esmė yra žaidimas, pokštas, išdaiga. Jei artistams pavyksta pokštai ir išdaigos, tada ir žiūrovui įdomu žaisti kartu.
– Ar galėtumėte prisiminti kurią nors J.Mačiūno kūrinių idėjų, performansų?
Kas padarė didžiausią įspūdį?
– Tikrai visi. J.Mačiūnas parodoje Berlyne darė tokį objektą – labirintą.
Jis, manau, turėtų būti ir mūsų spektaklyje. Didžiulis labirintas su daug erdvių, o jose – įvairios smagios kliūtys.
Viena vieta J.Mačiūno labirinte buvo tokia – kad galėtum atidaryti duris, turi įkišti ranką į dėžutę su dramblio mėšlu.
Prieš pat labirinto atidarymą Berlyne dingo dramblio mėšlas.
Stovi minia žmonių, visi nori įeiti į labirintą, o J.Mačiūnas užstojo duris ir sako: „Niekas neperžengs šios linijos, kol neatsiras mano mėšlas.”
Tada J.Mačiūno bendražygiai nuvažiavo į Berlyno cirką, susirado dramblį, grįžo į parodą su išsvajotu mėšlu. „Mes kaip riteriai savo karaliui Jurgiui įteikėme jo Šventąjį Gralį”, – rašė vienas jo bendražygis.
Kai mėšlas tampa Šventuoju Graliu, man kyla ir gerų, ir blogų asociacijų, bet tai be galo juokinga.
– Taip, čia tikras prasmių labirintas: prarastas mėšlas, būtinas kūriniui, prilygsta Šventajam Graliui – nepasiekiamo tikslo simboliui. Šmaikštu, absurdiška ir žiauru?
– Pavyzdžiui, Yoko Ono rodė performansą „Cut Peace”. Ji atsisėdo šalia pasidėjusi žirkles ir pasakė žmonėms, kad kiekvienas gali prieiti ir atsikirpti dalelę jos apdaro.
Ji buvo iškarpyta iki visiško nuogumo, nors tai neįtikėtina net kai matai filmuotą įrašą.
Yoko Ono sakė, kad galima karpyti tik suknelę, bet kažkoks akiniuotis atsikirpo gabalą jos liemenėlės, tiesiog išvogė žmogų. Geniali performanso mintis, tikrai.
– Ar pajutote, kad studijos Maskvoje turi jums įtakos?
– Pirmiausia, man atrodo, veikia pamatyti spektakliai. Aišku, ir mano kurso vadovas Viktoras Ryžakovas.
Tai nepaprastai taktiškas pedagogas, produktyvus režisierius.
Jis visą laiką užsiėmęs, bet jo pedagogika nenutrūksta: statydamas spektaklį „Satyrikone” jis pavertė mus asistentais, mes matėme, kaip vaidmeniui ruošiasi Konstantinas Raikinas, ir tai buvo pagrindinė mokykla.
Arba per Lenkų teatro savaitę Maskvoje susitikome su Krzysztofu Warlikowskiu. Klausydamas jo supranti, kad pats norėtum taip dirbti.
K.Warlikowskiui svarbiau ne didelis aktoriaus talentas ar charizma, bet mąstančios akys, sugebėjimas kartu mąstyti, kurti. Juk tų charizmatiškų akių ir žudomų žvilgsnių, po kuriais visiška tuštuma, jau pakanka.
– O žinios apie J.Mačiūną jus irgi veikia?
– Man ėmė labai patikti skrupulingi tvarkaraščiai ir visko dėliojimas į dėžutes. Tai padeda.
Nes kai dirbi, tada ir įkvėpimas ateina.
Ne kitu laiku. Tam ir reikėjo įlįsti į J.Mačiūno dėžutę, įsiterpti į tvarkaraštėlį. Manau, sunkiau rasti įkvėpimo tvarkai pasidaryti negu pasidaryti tvarką įkvėpimui sulaukti.
J.Mačiūnas – ir genijus, ir beprotis
J.Mačiūno ir jo bičiulių praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje JAV sukurtas „Fluxus” judėjimas sukėlė šiuolaikinio meno perversmą. Tai buvo stulbinamas antimenas, siekęs nuvainikuoti tradicinio didžiojo meno šventuosius.
„Fluxus” veiklą J.Mačiūnas laikė kolektyviniu menininkų judėjimu ir diktatoriškai reikalavo, kad „Fluxus” narių kūriniai būtų anoniminiai – „Fluxus”, ir tiek. Autorius, troškusius pasirašyti savo darbus, J.Mačiūnas pravardžiavo primadonomis.
Pats J.Mačiūnas vadinamas irgenijumi, ir bepročiu. Čekų dailininkas M.Knizakas taip apibūdino jo charakterį: „Debesėlis, sukryžmintas su Hitleriu.”
J.Mačiūnas mirė 47 metų, pakirstas vėžio. Laidotuvės vyko pagal jo paties parašytą scenarijų – menininko pelenai buvo išbarstyti Atlanto vandenyne.
2007 m. Vilniaus savivaldybė už 12,5 mln. litų įsigijo J.Mačiūno kolekciją, kurią sudaro 2600 eksponatų.