Atsimenu dar „Vilniaus knygų mugę 2007“. Po Jurgos mirties iš karto buvo išleista antroji jos eilėraščių knyga „Odė džiaugsmui“ ir dauguma atpigintos kultūros mėgėjų, suskubo į knygų mugę įsigyti Jurgos poetinio testamento. Man nei pirmą, nei antrą mugės dieną šios knygos įsigyti nepavyko – lentynos buvo šluote iššluotos. Negana to, visiems žūtbūt prireikė ir J. Ivanauskaitės romanų. Stovint prie leidyklos stendo, prie jo priėjo jauna šviesialaukė studentė ir bandė išsirinkti Jurgos knygą. Matyt, supratusi, kad tai padaryti bus sunku, paprašė pardavėjo pagalbos, prisipažinusi, jog girdėjo, kad rašytoja neseniai mirusi, todėl, visiems apie ją kalbant, nepatogu pasakyti, kad jokios jos knygos nėra skaičiusi.
Taip buvo tada. Taip yra ir šiandien. Vakar, nuėjusi į vieną didžiausių sostinės bibliotekų, lentynoje radau vos 4 iš 20 J.Ivanauskaitės knygų. Bibliotekininkė į mane pažvelgė kreivu žvilgsniu, klausdama manęs, ar aš nežinau, kokia populiari Jurga.
Savo literatūrinių ieškojimų pradžioje Jurga padalindavo savo sielą į daug skiaučių ir jas įsiūdavo į savo istorijų veikėjų drabužius. Kiekvienas personažas skaitytojui atrodydavo kažkuo artimas. Jurga kalbėjo tinkamu laiku ir tinkamai auditorijai. Kiekvienas laikmetis turi savus pranašus. Bet net nenoriu spėlioti, ar jos pirmosios knygos sulauktų tokios pat sėkmės šiandien. Dabar jaunimas gali kasdien vilkėti džinsus, avėti sportbačiais, klausytis kokios nori muzikos iš bet kurio pasaulio taško, pamatyti norimus filmus, skaityti trokštamas knygas, keliauti ir kurti būtent tai, ką jaučia. O koks buvo XX a. 9 dešimtmetis Lietuvoje?.
Jurgos veikėjai buvo ieškotojai, žmonės – akimirkų kolekcionieriai. Jie paslapčia klausydavosi „The Beatles“ ir svajojo jų braškių laukuose. Užsidarę vonioje, akmeniu trynė skyles importiniuose džinsuose, kad atrodytų natūraliai suplyšę, kaip kad „The Doors“ vokalisto J.Morissono. Tai buvo virtuvinių revoliucijų era, kai jauni žmonės, susirinkę pas ką nors į svečius išėjus tėvams, susigrūdę virtuvėje klausėsi „Amerikos balso“ ir roko baladžių bei kūrė laisvės planus.
J.Ivanauskaitė kaip asmenybė augo kartu su savo personažais. Vis giliau pasinerdama į pabaigos neturinčią kelionę – savo pačios gelmes. Prireikė pabėgti į Indiją, Tibetą, Nepalą. Blaškytis po pasaulį, ieškant atsakymų. Spėju, tai - viena priežasčių, kodėl Jurgos kūriniai, išauginę ne vieną paauglių kartą, vis kviečia sugrįžti ir perskaityti dar sykį. Žmonėms reikia atsakymų. O Jurga visa savo kūryba lyg piešia dvasios žemėlapį, kur galima tų atsakymų ieškoti.
Todėl lietuviai, neretai ją, lyg seserį paklydėlę, keikę už budistinį gyvenimo būdą, tikėjimą reinkarnacija, savęs ieškojimą Himalajų vienuolynų celėse – pagaliau davė jai išrišimą.
Dabar Lietuvoje J.Ivanauskaitės nestinga. Praėjus metams po rašytojos mirties, norėdami pagerbti raudoną jos atminimą, artimieji, kolegos ir draugai išleido knygą „Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai“. O ji tarsi tapo didžiuliu paskutinių laiškų J.Ivanauskaitei rinkiniu. Jos knygos tebeverčiamos į užsienio kalbas – prieš metus į anglų kalba Airijoje išleista rašytojos poezijos rinktinė „108 moons. The Selected Poems of Jurga Ivanauskaite“ („108 mėnuliai“). 2008 m. įsteigta „Jurgos Ivanauskaitės premija“, kuri yra skiriama už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“, šiemet įteikta Rimvydui Stankevičiui už poezijos knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“. Jurgos dailės darbai, ypač spinduliuojantys Rytais, vis dar dalyvauja parodose. Šiemet – minint J. Ivanauskaitės 50-metį – surengtas mokinių plakato konkursas „Jurga Ivanauskaitė. Sankryžos“.
Jurgos skvere „Poezijos pavasario“ metu širdį vyko renginys „Jurgos Ivanauskaitės skaitymai“, o gatvės muzikos dieną Tibeto skvere - grupės „Sen Svaja“ koncertas. Jurgos gerbėjai su nekantrumu laukia ir 2012 m. pasirodysiančio Algimanto Puipos filmo, sukurto romano „Miegančių drugelių tvirtovė“ motyvais. Net apsilankęs šalia J.Ivanauskaitės namų esančiame, jos atminimui pažymėti skirtame skvere, kurio viduryje murkia akmeninis katinas, gali išvysti rašytojos knygas skaitančius žmones.
Kartais tokie skaitymai rengiami ir garsiai. Prožektorių šviesoje. Beveik nejudant iš vietos, bet taikliai perteikiant personažų charakterius. Jie tarsi sąmonės projekcija priešais tave – atrodo nei realybė, nei sapnas. „Užupio teatras“ literatūriniams skaitymams „Fluxus Ministerijoje“ pasirinko vieną iš Jurgos pjesių - „Bomba, arba Ariel“. Salė, į kurią susirinko žiūrovai-klausytojai nejučiomis pavirto bažnyčia. O tada, padedant 6 „Užupio teatro“ aktoriams, prasidėjo poetinės šventvagystės.
Scenoje nedidelės bažnyčios interjeras. Altorius, pora klauptų. Visa tai nebūtina įsivaizduoti tiesmukai, bet turėtų jaustis, kad veiksmas vyksta sakralioje erdvėje.
Veikėjai:
RŪTA – nuotaka
TOMAS – jaunikis
ELENA – Rūtos motina
JUSTAS – kunigas
ASMODĖJUS – vaikinas, pasivadinęs puolusiu angelu
BARBELO – mergina, pasivadinusi puolusiu angelu
SAMAELIS – puolęs angelas
***
SAMAELIO BALSAS: Dabar čia vyks mūsų apeigos.
JUSTAS: Kokios apeigos?
ASMODĖJUS: Mažutėlaitė apokalipsė. Jūsų, o gal ir mūsų asmeninio pasaulėlio pabaiga.
BARBELO: Totalus galas.
Ši pjesė – ilgas ir nepatogus pokalbis bažnyčioje. Grobikų ir aukų scena. Nusidėjėlių ir nuskriaustųjų teismas. Paleistuvių ir šventųjų susitikimas. Jurga savo kūryboje niekada nevengė neplanuotų susitikimų. Tokių, kur nieko neįmanoma paslėpti ir viskas nušviečiama Didžiosios Apšvietos akimi. Pjesė – laviravimas tarp šventvagystės ir amžinųjų gyvenimo tiesų.
SAMAELIS: Nori emocijų? Nuo gyvenimo pavargę seni žmonės rojuje tikisi poilsio ir ramybės. Jie mano, kad čia nebepatirs vienatvės ir vėl ras draugų. Įsimylėjėliai būgštauja, kad rojus yra belyčių būtybių erdvė, kurioje teks atsižadėti abipusės traukos ir kūniškų malonumų. AIDS ligoniai viliasi, kad ten liausis skausmai ir baisus silpnumas. Vėžiu sergantys vaikai svajoja, kad rojuje tėvai jų daugiau nebebars, nebereikės gulėti ligoninėse ir baigsis chemoterapijos kursai. O kaip tu jį įsivaizduoji?
Vieno iš aktorių, Lino Barausko nuomone, šios pjesės pagrindinė mintis „tai tikėjimas plačiąja prasme. Šių laikų žmonės tarsi vaikšto užrištom akim, užkištom ausim ir užvertom burnom. Reikia stebtelėti bent minutei.“
„Tai pjesė tiems, kurie myli, ir tiems, kuriems maža meilės, tiems, kurie tiki ir ne, tiems, kurie laukia, kurie ieško atsakymų, tiems, kurie trokšta kažko daugiau negu penkios darbo dienos ir savaitgaliai „atsipalaidavimui“... - tokiems žmonėms susipažinti su pjese rekomenduoja „Užupio teatro“ aktorė Rasa Strauzaitė.
Ne paslaptis, kad imtis viešo J. Ivanauskaitės pjesės skaitymo, reikia drąsos. Reikia drąsos vieną iš „Fluxus Ministerijos“ salių paversti bažnyčia, kurioje aidi vargonai. Tačiau bet kokią Jurgos istoriją persmelkia meilės, kuri nežino ribų, gija. Anot jos, „meilė yra didžiausia priešybė mirčiai“.„Užupio teatro“ aktoriai pripažįsta, kad meilė atlieka vieną iš pagrindinių rolių ir jų gyvenimuose.
„Aktoriui meilė atveria kelius kūrybai. Aktorius be meilės... Manau, jog be meilės nebūtų nieko. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi be to jausmo. Kalbu ne apie dviejų žmonių meilę, o apie šį jausmą globalia prasme. Tikiu, kad ji tikrai gali išgelbėti net ir blogiausiose situacijose,“ - atskleidė moterišką šio jausmo perspektyvą R.Strauzaitė.
„Aktorius be meilės...Tuomet jam neverta būti teatre. Ji, žinoma, yra galingiausias ginklas, net stipresnis už tanko jėgą. Tačiau kartais šių laikų žmonės šį terminą naudoja automatiškai, net nesuvokdami jo reikšmės. Kaip sakoma šioje pjesėje, tai tik žodis, bet už jo slypi visai kita erdvė,“ - sakė L. Barauskas.
Tiek ši pjesė, tiek J. Ivanauskaitės kūryba yra daugiasluoksnė. Ji slepia tą erdvę, į kurią turi įsiskverbti, kad sužinotumei, kas vis tik slepiasi tarp žodžių, sakinių, eilučių ir puslapių.
„Ši pjesė yra gili. Joje pilna filosofijos, misticizmo, religijos ir mitologijos. Ji išskirtinė tuo, kad, ją inscenizavus, galima pamatyti, kaip lengvai keičiasi žmonių požiūris į aplinkinius, jam artimus žmones. Tai, kad žmogus, turėdamas savo, svajoja apie visai kitus dalykus ir nesupranta, kad tai, ką turi šalia, yra jo tikrasis žmogus,“ - vieną iš pjesės sluoksnių pristatė aktorius Aurimas Balževyčius.
ASMODĖJUS: Tiek jau to. Aš tenoriu virsti angelu.
SAMAELIS: Tuomet privalai tapti visiškai tuščias. Daugiau nebematysi jokių formų, nebeskirsi spalvų, nebeužuosi nei kvapų, nei smarvių, neberagausi nei saldybės, nei rūgštumo, nei sūrymo, nei karčio, nebeskirsi nei šalto, nei drungno, nei karšto, nebelytėsi nei švelnaus, nei šiurkštaus, nei slidaus, nei ruplėto, nebegirdėsi nei muzikos, nei triukšmo, nei riksmų, nei šnibždesių. Dings žodžiai, o paskui ir mintys. Viskas.
Uždanga
(ištraukos iš J. Ivanauskaitės knygos „Nežaiskite su mėnuliu“ pjesės „Bomba, arba Ariel“)