Muziko kantrybės taurė persipildė - G.Kremeris pareiškė, kad jauni talentai tampa verslo mėsmalės aukomis

„Ką aš veikiu šioje skambių vardų kompanijoje?” – paklausė 64 metų G.Kremeris laiške Verbjė muzikos festivalio, vykusio liepos pabaigoje Šveicarijoje, vadovui Martinui Engströmui.

Minėtu laišku G.Kremeris po ilgų dvejonių pranešė festivalio rengėjui atsisakantis dalyvauti jo sumanytame rinktinių stygininkų bendrame pasirodyme. Menininkas prisipažino neturintis jėgų tuštiems sambūriams tik dėl viešųjų ryšių ir ovacijų.

„Patikėkite, neturiu kitos išeities”, – smuikininkas bandė įtikinti M.Engströmą.

Vargu ar turnė, projektų ir įrašų išsekintas G.Kremeris tikėjosi, kad šis asmeninis laiškas bus viešai komentuojamas ir privers maestro garsiai išlieti per daugelį metų susikaupusias nuoskaudas, pasidalyti nerimu dėl klasikinės muzikos ateities.

„Metams bėgant auga atsakomybė už savo poelgius. Šiandien jaučiu, kad turiu daryti tik tai, kuo tikiu”, – bandė paaiškinti pasitraukimo iš elitinio festivalio priežastis G.Kremeris.

„Kažkodėl Verbjė aš jaučiuosi svetimkūnis, – rėžė menininkas. – Nebenoriu būti dalimi savitiksliškų vakarėlių. Nenoriu kvėpuoti oru su sensacijų ir iškreiptų vertybių prieskoniu.

Pramogavimas, mėgavimasis savimi – tai kelias, kuriuo šiandien suka daugelis festivalių. Jie lyg magnetas traukia tuos, kurie nori būti matomi, šlovinami.

Šis laikas – ne mano. Užleidžiu jį tiems, kurie moka įtikti masėms, nors jie, kaip kūrėjai, dažnai yra tušti ir bejėgiai. Noriu pailsėti nuo „fejerverkų”.”

G.Kremeris priekaištavo festivalio vadovui, kad šventės dalyvių kontingentas stumia iš melomanų akiračio tikrus, atsidavusius menui artistus, kepdamas abejotinus jų pakaitalus. Negana to, atlikėjų įvaizdis tapo neatsiejamas nuo išorinio žavesio ir seksualumo.

Tikslas – tarnauti muzikai G.Kremerio atsisakymą dalyvauti viename svarbiausių festivalio projektų rengėjai publikai paaiškino prasta maestro savijauta. „Man sekasi puikiai, – į tai atšovė G.Kremeris jau viešame, gerbėjams skirtame laiške. Mat šie, susirūpinę jo sveikata, pradėjo atakuoti maestro.

„Aš tikiuosi dar ilgai jūsų nepalikti, – ramino bičiulius ir muzikos mėgėjus smuikininkas. – Nuovargis – tai ne liga. Atvirkščiai – intensyvaus ir kūrybingo gyvenimo palydovas.”

„Daugelis menininkų klusniai vykdo muzikos verslo jiems primestas žaidimo taisykles, tikėdamiesi sulaukti sėkmės, – dėstė G.Kremeris. – Tačiau dauguma jų yra akivaizdžios šiuolaikinio muzikos verslo aukos.

Man kelia nerimą tai, kaip lengvai kai kurie menininkai išsižada talento dėl simboliško pripažinimo žvaigždžių padangėje. Noriu atsiriboti nuo šurmulingų sambūrių.

Dešimtmečius mano tikslas buvo ir liko tarnauti muzikai ir jos kūrėjams, o patikti koncertų rengėjams, vadybininkams ar masėms – kita daina.”

Maestro pašmaikštavo, kad jo radikalus pareiškimas neturi nieko bendra su, anot Verbjė festivalio, „prasta jo sveikatos būkle”. „Aš noriu įvardyti realią, greitai plintančią ligą, kuri ne visada yra lengvai pastebima, – tęsė G.Kremeris. – Tai – jauniems talentams šiandien kylantis pavojus. Jie per greitai tampa reklamos ir sėkmės aukomis.

Tapti tikru menininku, puoselėti savo sugebėjimus, surasti kelią gyvenime ir muzikoje reikia daug laiko ir pastangų. Tačiau muzikos rinka reikalauja vis naujų vardų, diktuoja savo taisykles, kurios trukdo augti jauniems menininkams.

„Gyvenimas be muzikos būtų nesusipratimas”, – sakė Friedrichas Nietzsche.

Tačiau jo žodžiai turi nedaug bendra su „kylančiomis” žvaigždėmis nusagstyta dabartine muzikos padange, kurioje svarbiausia – malonumai ir ovacijos, tapę neatsiejama kultūros dalimi”, – apgailestavo G.Kremeris.

G.Kremeris gimė Rygoje ir visą vaikystę stengėsi sekti tėvo patarimu – būti dešimt kartų geresnis už kitus. Maestro niekada nežavėjo mintis griežti tik populiariausius smuiko kūrinius. Jis nepailstamai ieško naujų talentingų kompozitorių.

G.Kremeris įgrojo tūkstančius kompaktinių diskų, kurių keletas pelnė reikšmingus apdovanojimus. Apie jo įrašus dažnai kalbama, bet jie retai patenka į populiariausiųjų sąrašus – maestro tuo didžiuojasi.

Savo pirmąjį rečitalį G.Kremeris pagrojo Vilniuje, kuris tapo ir jo pirmųjų sėkmių miestu. Būtent čia 1996-aisiais menininkas subūrė ir pirmosioms Europos gastrolėms parengė vėliau plačiai išgarsėjusį kamerinį orkestrą „Kremerata Baltica”. Kolektyvas yra koncertavęs visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą, Namibiją, Šiaurės Korėją ir Prancūzijos Gvianą.

Tris dešimtmečius maestro puoselėjo savo kūrybos idealus Lokenhauzo festivalyje, kurį pats įsteigė. Pasak festivalio dalyvių ir klausytojų, tai – išskirtinė intymumo oazė tiek atmosfera, tiek projektų mastu.

„Muzika yra šio festivalio šerdis. Lokenhauze aš įgijau daugybę draugų, kuriems artima šio festivalio dvasia”, – džiaugėsi G.Kremeris. Prieš porą savaičių jis pareiškė pasitraukiąs ir iš šios šventės vadovo pareigų.

G.Kremeriui liko jo įkurtas Baltijos šalių muzikantų kamerinis orkestras „Kremerata Baltica”. Su šiuo kolektyvu G.Kremeris jau 2009-aisiais prabilo iš scenos spektakliu „Being Gidon Kremer” apie grėsmingai plintantį vidutinybės kultą, vertybių supainiojimą ir artistui šiandien tenkančius iššūkius.

„Aš nemanau, kad mes pakeisime pasaulį ar nukreipsime jį nauja orbita, – spektaklio proga tada kalbėjo „Lietuvos rytui” maestro. – Tačiau bent jau tarsime savo žodį, priversime susimąstyti blizgios kultūros mėgėjus apie esamas ir nykstančias vertybes.”

Ciuricho operos meno vadovas

„Pritariu gaiviam, ironiškam, nuoširdžiam G.Kremerio požiūriui. Verslo, meno ir publikos poreikių santykis – amžina tema. Anksčiau daug kalbėdavome apie vunderkindus, dabar – apie vadybininkų ir publikos nesugebėjimą atskirti artisto talento, muzikinės brandos ir išvaizdos. Muzikos pasaulyje gyvenama pagal principą: kuo jaunesnis, tuo geriau. Visuotinai tarsi peršama nuomonė: tie, kurie muzikuoja su iškiliais orkestrais, garsiose operos scenose, per televiziją ir iš DVD, jau savaime yra genijai. Mat tokia viešųjų ryšių strategija peni žiniasklaidą. Iš to gyvena viešųjų ryšių agentūros, meno prodiuseriai, projektų rengėjai. Muzikos verslas nenustygdamas ieško šviežienos publikai – naujos A.Netrebko, naujo L.Pavarotti, L.Bernsteino, D.Oistracho. Jauniems gabiems žmonėms neleidžiama būti savimi. Daugelis jų išnyks vos pasirodę, nors galbūt turi visus duomenis padaryti rimtą karjerą. Kokia būtų J.Norman, jei ji nebūtų studijavusi vaidmenų ir naujo repertuaro didelių scenų nuošalyje, nebūtų penkeriems metams atsisakiusi operos? Kas būtų H.von Karajanas be Acheno, C.Kleiberis be Štutgarto, Ch.Thielemannas bei Bairoito ir Niurnbergo? Jie visi palyginti vėlai pasirodė didžiosiose scenose.”

Verbjė festivalis – vienas garsiausių tarptautinių muzikos festivalių, trunkantis net 17 dienų. Jis kiekvienų metų liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje vyksta Verbjė kalnų kurorte Šveicarijoje. Festivalį 1994 m. įkūrė švedų emigrantas M.Engströmas.

Festivalyje yra pasirodę daugybė pasaulio klasikinės muzikos garsenybių, tokių kaip J.Rachlinas, A.Shankar, L.Kavakos, M.Argerich, L.Poweris, Lang Lang’as, kiti.

Šiemet Verbjė festivalyje pasirodė smuikininkai J.Bellas, A.S.Mutter, V.Repinas, pianistas J.Kisinas, dainininkai B.Terfelis, Rene Pape, dirigentai V.Gergijevas, Ch.Dutoit, kiti.

Verbjė festivalio akademijoje ir dviejuose orkestruose taip pat ugdomi jauni talentai.