F.Chopino festivalis Dušnikuose rengiamas nuo 1946 metų. Jame susitinka didžiausių pasaulio konkursų prizininkai, plačiai žinomi pianistai. Čia ne kartą yra groję Marta Argerich, Vladimiras Aškenazis, Kristianas Zimmermanas.
Šiemet festivalyje iš garsenybių dalyvauja Nikolajus Luganskis, Francesco Piemontesi, Andrea Bonnata, taip pat F.Chopino konkurso laureatai Juliana Avdejeva, Lukas Geniušas, Ingolfas Wunderis ir kitų konkursų prizininkai.
Prieš debiutą prestižiniame renginyje G.Januševičių pakalbino ukrainiečių muzikos apžvalgininkas Romanas Yusipey.
- Turbūt nelengva parinkti programą tokiam žymiam muzikos forumui, kaip F.Chopino festivalis Dušnikuose, ir išrankiai jo publikai?
- Apie savo rečitalio programą negaliu kalbėti be malonių emocijų - labai ilgai ją sudarinėjau. Tai yra meno kūrinys. Savo koncertą norėjau skirti prieš 200 metų gimusiam Franzui Lisztui, bet kartu išvengdamas tokių dedikacijų klišių.
Mano programoje bus tik vienas originalus F.Liszto kūrinys, o visi kiti opusai – iš jo, fortepijono virtuozo, koncertinio repertuaro. Stengiausi ne tik suderinti kūrinius pagal dramatizmą ar tonacijas, bet ir supinti kelias siužetines linijas. Taip programoje persipins gražūs akvareliniai vasaros gamtovaizdžiai ir egzistenciniai kovos už gyvenimą, neišvengiamos mirties motyvai.
- Ar amžius muzikantui yra svarbus?
- Kuo esi vyresnis, tuo daugiau gali pasakyti muzika, tačiau kartu mažėja galimybių, kad tau bus atleisti kažkokie techniniai netikslumai.
Muzikanto branda nėra matuojama išgyventais metais – svarbiausia, kiek gyvenime esi matęs ir kiek išgyvenęs. Gal nuskambės grubiai - labai atsiprašau už tai, tačiau neišgyvenęs artimojo netekties žmogus nesupras, kaip įtaigiai perteikti kūrinį, kuriame mirtis alsuoja tau į nugarą.
- Sėkmingai derini koncertinę veiklą ir koncertų rengėjo amplua. Ar jautiesi suradęs savo gyvenimo nišą?
- Kiekvienas žmogus turėtų daryti tai, ką jis mėgsta, kas jam sekasi ir už ką jis sulaukia savo srities profesionalų pripažinimo. Pastarasis aspektas itin svarbus.
Kai man buvo 16 metų, vienas žinomas profesorius suabejojo mano ateitimi. Tačiau mano mokytojas tuo metu mane palaikė ir, praėjus vos devyniems mėnesiams, aš grojau su orkestru Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje – tokios garbės iš lietuvių buvo nusipelnę vienetai.
Šiandien didelių koncertų ir festivalių rengėjai man sako, kad aš esu geras meno vadovas. Jų padrąsinantys žodžiai ir patarimai man suteikia jėgų ir entuziazmo rengti Hanoveryje pamėgtą koncertų seriją „Plathner‘s Eleven“.
Nežinau, ar kada nors sugebėsiu vienu metu imtis dar daugiau darbų.
- Ar pamąstai apie tai, ką galėtum duoti Lietuvai?
- Labai myliu savo šalį. Ten gyvena mano tėvai, kiti brangūs žmonės.
Nuoširdžiai didžiuojuosi tuo, kad esu lietuvis, kai klausausi maestro Sauliaus Sondeckio įrašų. Jo su tada visai dar jaunu Sergejumi Stadleriu ir Lietuvos kameriniu orkestru įrašyti Antonio Vivaldi “Metų laikai“ yra mano mėgstamiausia šio šedevro interpretacija.
Prieš pusmetį turėjau progą paruošti dvi programas su Gintaru Rinkevičiumi ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Tai buvo neapsakomas malonumas. Prisimindamas repeticijų ir koncertų su Lietuvos meno korifėjais - Juozu Domarku, Robertu Šerveniku, Čiurlionio kvartetu - akimirkas suprantu, kaip pasiilgstu Lietuvos ir bendravimo su jos menininkais.
Tačiau, man atrodo, Lietuvoje sumažėjo klausytojų, išmanančių muziką. Daugelis ateina į koncertus dėl mados, reklamos, o tarp Lietuvoje koncertuojančių užsienio svečių atsirado manančių, kad čia neverta stengtis taip, kaip Vakaruose - Lietuvos publika “suvalgys” bet ką.
Ne visada „blizga“ ir mūsų menininkai – dažniausiai koncertuojantys ir daug skirtingų programų vienu metu ruošiantys kolektyvai tiesiog fiziškai negali kaskart būti aukštumoje. Kita vertus, publika nėra išsilavinusi tiek, kad galėtų kritiškai įvertinti koncertą, nereikalauja aukščiausios kokybės, pasikliauja reklama ir - gal nuskambės kiek sarkastiškai - atlikėjo išvaizda ar koncertinio kostiumo grožiu.
Pasigendu Lietuvoje muzikinių publikacijų , ne aprašančių, ką atlikėjas grojo ir kiek jam plojo, o analizuojančių koncertus. Ką tik populiariame naujienų portale perskaičiau straipsnį apie artėjantį M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą, kurio autorius negali atskirti pianino nuo fortepijono. Dažnas muzikinių tekstų autorius stokoja elementaraus muzikinio išprusimo.
Man svarbiausia – būti sąžiningam sau pačiam. Aš darau, ką galiu, kad Lietuva būtų matoma pasaulio muzikos žemėlapyje. Su jos vėliava groju festivaliuose ir konkursuose, transliuojamuose visame pasaulyje. Po jų sulaukiu daugybės įkvepiančių laiškų ir muzikos mėgėjų palaikymo.
Grįžtu į Lietuvą ir groju taip, kaip suprantu aukščiausio lygio standartus ir profesionalumą, visada esu atviras publikai. Ateinantys į mano koncertus žmonės gali būti tikri, kad parinksiu įdomią programą ir ji bus paruošta su didele atsakomybe.
Dėkoju Dievui, kad mokytojai, tikiu, išugdė mano gerą skonį.
- Pastaruosius septynerius metus tavo pedagogas Hanoveryje buvo neseniai Anapilin išėjęs maestro Vladimiras Krainevas. Kokį pėdsaką jis paliko tavo gyvenime?
- Jis dovanojo pasauliui ne tik savo nuostabų grojimą, bet ir puikią pedagoginę mokyklą. Nežinau, kokią ateitį jis man buvo numatęs, bet tai, ką iš jo gavau, atsakė į daugelį mano klausimų.
Esu tikras, kad jo mokyklą išėję pianistai tęs jo kokybiškos muzikos tradiciją. Visiems mums jis suteikdavo šansą - net studentai, jo nuomone, niekada neprilygsią jo geriausiems mokiniams ar mylimiems draugams Sviatoslavui Richteriui ir Emiliui Gilelsui, jo klasėje tapdavo gerais atlikėjais.
Tuos, kurie atvažiuodavo pas jį su „žvaigždės“ ar „žvaigždutės“ aureole, V.Krainevas griežtai suimdavo į kumštį ir išgyvendindavo narcisizmą, aroganciją, blogą skonį.
Daug kalbėti apie maestro – tai prieštarauti jo paties esybei. Pamokose jam užtekdavo lakoniškų frazių, mimikos ir žvilgsnių, kad tuo pasakytų viską. Kartais jo replikos būdavo itin grubios, o kartais kelių žodžių užtekdavo įgyti pasitikėjimo savimi ir įkvėpimo kelioms savaitėms į priekį.
Vien paskutinės jo pamokos man suteikė tiek daug informacijos, kad iki šiol prisimenu ir vykdau jo patarimus.