Penkiolika metų Lietuvos radijo ir televizijos laidų ir dokumentinių
filmų režisierė dirbusi A.Lukošiūnienė anksčiau fotografija nesidomėjo,
nors vaikystėje tėvas jai buvo leidęs rankose palaikyti seną fotoaparatą„Leica“. Prieš metus vilnietė su savo vyru - UNESCO darbuotoju Mariumi
Lukošiūnu - išvyko į Egiptą. Ten atsivėrusį visiškai nepažįstamą
pasaulį A.Lukošiūnienė sumanė parodyti taip, kaip jį suvokė.
„Kai neturėjome automobilio, Kaire dažnai tekdavo naudotis taksi
paslaugomis. Ten šmižinėja tūkstančiai vos kretančių senų modelių
automobilių, kurių vairuotojai savotiškai reprezentuoja Egiptą. Išeini
gatvę, pakeli ranką, sėdusi į taksi ištari žodį „salam“, po to „a la
tul“ (arabiškai - į priekį) ir važiuoji. Kai kurie vairuotojai šneka
angliškai, gali šį bei tą sužinoti“, - pasakojo A.Lukošiūnienė.
Autorė prisipažįsta, jog Egipte, įsėdus į taksi automobilį, kaskart
apninka vis naujos kelionės nuotaika, kai nežinai, ką pamatysi ir pajusi
kelyje: „Automobilio langas tarsi atriboja nuo pasaulio, kurį sieki
pažinti savo akimis. Lieka tik fiziškai apibrėžtos ribos - tu su savo
mintimis, nuojautomis ir įžvalgomis sėdi automobilyje, už lango veriasi
egiptietiškų vaizdų, šviesų, spalvų miražai. Ištirpsti erdvėje, rodos,
tavęs nebėra arba net nebeaišku, kur esi - viduje ar išorėje“.
Tokių nuotaikų užvaldyta A.Lukošiūnienė savo pirmąją savo fotografijos
vernisažą neatsitiktinai pavadino „Arabija“. Šis žodis, kuriuo parodos
autorė labiau troško įvardyti ne geografinę sąvoką, o Egipte savo kailiu
patirtus prieštaringus jausmus, pasak jos, yra lyg „dvigubas dugnas“.
„Lietuviams „arabija“ - paslaptingas Rytų pasaulis, bet egiptiečiai
šiuo žodžiu įpratę vadinti ir susisiekimo priemonę - automobilį.
Stebėdama, kas vyksta už lekiančio taksi automobilio lango, bet dėl
įvairiausių priežasčių negalėdama įsilieti man į svetimą pasaulį, jį
pažinti iš vidaus, savo parodą pavadinau alegoriškai - „Arabija“.
Daugiau kaip 3000 įvairių objektų Egipte nufotografavusi A.Lukošiūnienė
parodai atrinktų įspūdingiausių vaizdų nekadravo, negražino ir nedidino.
Tai invidividualus autorės žvilgsnis į šios socialinių prieštaravimų
draskomos šalies gyvenimą. „Ačiū šiuolaikinei fotografijos technikai,
ji gali fiksuoti net tai, ko nepastebi, o tik jauti“, - Baroti
galerijoje per parodos atidarymą kalbėjo A.Lukošiūnienė.
Meno galerijos, kurioje eksponuojama A.Lukošiūnienės darbai, savininkas,
žinomas keramikas Isroildžonas Barotis, užsimojęs įtaigiai perteikti
fotografijose užfiksuotos egzotiškos Rytų šalies dvasią, buvo priverstas
spręsti galvosūkį - kur gauti išklerusį egiptietišką taksi primenantį
seno modelio automobilį, kuris papuoštų fotografijų ekspoziciją ?
Panašios senienos ilgai ieškojęs padėvėtos autotechnikos pardavimo
aikštelėse, bet nieko ten nesuradęs I.Barotis jau buvo nuleidęs rankas.
Parodos rengėjams padėjo vienas antikvarinio automobilio „Trabant“
savininkas klaipėdietis, sutikęs išnuomoti galerijai per stebuklą
užsilikusį ši vokiškojo socializmo reliktą. Įvilktas į parodų salę
plastikinio korpuso automobilis papildė ekspoziciją.
Tadžikų kilmės galerijos savininką I.Barotį, kuris gerai išmano ne tik
meną, bet Rytų kraštų papročius bei tradicijas, prieš parodą buvo šiek
tiek sujaudinęs A.Lukošiūnienės pageidavimas „Trabant“ salone sudėti ne
tik amuletus, pliušinius žaisliukus, bet islamo šventraštį - Koraną.
Autorė patikino galeriją, kad dėl to jokių nemalonumų tikrai nebus -
esą Kaire nerasi tokio taksi automobilio, kuriame negulėtų Koranas.
Parodos lankytojai, stabtelėję prie „Trabant“, per atvirą langą gali
išvysti ir salone pagarbiai padėtą musulmonams šventą maldaknygę.