Neseniai peržengęs 50 metų ribą R.Treigys „Lietuvos rytui” pravėrė duris į savo kūrybos laboratoriją.
– Kūryboje jūs sąmoningai vengiate socialumo, tačiau jubiliejinę parodą pavadinote konkrečiai – „Tamara iš Graco”. Kas ši moteris?
– Pernai viešėdamas Austrijos Graco mieste sustojau prie pastato su iškaba „Tamaros kirpykla”. Joje buvo pavaizduota simpatiška moteris.
Fotografuodamas vitriną daugiau galvojau ne apie ją, o apie tai, kas slypi už užuolaidomis pridengtų langų.
Tamaros aš nepažįstu, net nežinau, ar tokia moteris iš tikrųjų egzistuoja.
– Ar prisimenate savo pirmąją fotografijų parodą?
– Ją surengiau dar studijuodamas dizainą – Klaipėdoje, „Žemaitijos” kino teatre. Kaip profesionalus fotomenininkas debiutavau Vilniuje – mano fotografijos buvo eksponuojamos Parodų rūmų fojė.
Anais laikais tokie užkampiai buvo skiriami nepripažįstamiems ir atstumtiems menininkams.
Iš pradžių aš dar mėginau kurti „teisingą fotografiją”, o paskui supratau, kad mene jokių taisyklių nėra.
Gali būti tiktai pagrindai, nuo kurių atsispyręs menininkas turi kuo greičiau pamiršti, ką jam kalė į galvą mokytojai.
– Kas anuomet buvo vadinama „teisingu fotografijos menu”?
– Tai, kas atitiko tuometės Lietuvos fotomeno mokyklos principus, estetiką. Vėliau pakilo nauja kūrėjų banga – Vytautas Balčytis, Raimundas Urbonas, Saulius Paukštys, Alfonsas Budvytis, Gintautas Trimakas.
Mums buvo neįdomu žvelgti į pasaulį taip, kaip jį matė fotografijos autoritetai.
Niekas į mus akmenų nesvaidė, tačiau buvo tylus, neafišuojamas nepritarimas tam, ką darėme.
– Net ir dabar kai kurie žinovai jūsų darbų nenori vadinti grynąja fotografija.
– Kažkada bandžiau tapyti, domėjausi kinu, kitais menais. Tai turėjo įtakos mano kūrybai.
Tačiau viskas, ką aš esu padaręs, yra absoliuti fotografija – be jokių kitokių žanrų intervencijos.
Menkiau susipažinę su fotografijos prigimtimi žiūrovai mano darbuose galbūt ir įžvelgia sąsajų su grafika. To iš tikrųjų nėra ir negali būti.
– Jūsų fotografijose laikas tarsi išnyksta, beveik neįmanoma tiksliai įvardyti jose vaizduojamų daiktų.
– Laikas ir vieta man nėra svarbu. Objektai, kuriuos vaizduoju, gali būti bet kur ir bet kada – ne šiandien, o galbūt rytoj ir net po šimto metų.
Fotografuodamas gatves, pastatus, jų interjerą, gamtos peizažą, savotiškai perkuriu vietą ir laiką.
– Menotyrininkai pastebi, kad tarsi vedate žiūrovus už matomos realybės ribos ten, kur jau nėra nieko gražaus ar negražaus, tikro ar netikro. O gal jau apskritai nieko nėra.
– Galbūt jie sureikšmina mano ankstesnių darbų ciklą „Daiktai tamsoje arba fotografija apie nieką”.
Ten vaizduojami vos įžiūrimi daiktai. Bandžiau fiksuoti tai, ką mato ir jaučia į tamsų kambarį įžengęs žmogus, – kai akys apsipranta, dingsta baimė, pradeda ryškėti daiktų kontūrai.
Šiame pasaulyje nėra taip, kad nieko nebūtų ir nieko nevyktų.
Mano fotografijose beveik visada yra savotiška realybės užsklandos linija.
Pats norėčiau už jos patekti ir kviečiu ten žiūrovą.
Man pačiam tai ir yra įdomiausia – kas gali atsiverti už kadruose pavaizduotų plokštumų, rūke paskendusių linijų, pastatų ir daiktų?
– Kaip vertinate savo bičiulio poeto ir eseisto Rolando Rastausko pastangas prasibrauti už tų užsklandų?
– Vokietijoje aš sukūriau fotografijų ciklą „21 diena Berlyne”, o Rolandas, jau žengdamas mano žvilgsniu nužymėtomis vietomis, parašė tekstus.
Atsirado bendra knyga „Berlynalijos”, kurioje R.Rastauskas fotografiją vadina regėjimo laike įrėmintos erdvės karstu. Jam geras fotografas – tikrovės karstadirbys. Šitaip jis perskaitė mano kūrybą.
– Ar tiesa, kad per metus sukuriate tik apie dešimt fotografijų?
– Anksčiau buvau produktyvesnis.
Fotografija – apgaulingas menas: kartais atrodo, kad sukūrei šedevrą, bet praeina pusmetis, ir nebenori į jį žiūrėti. Tačiau būna ir priešingai – darbai, kuriais nusivylei, staiga nušvinta naujomis spalvomis, pamatai tai, ko anksčiau neregėjai.
Nesu iš tų menininkų, kurie be perstojo šaudo fotoaparatu, kad iš daugybės kadrų atsirinktų pačius geriausius.
Fotografuoju jau žinodamas, kas gali išeiti.
Kai kurie mano darbų ciklai tiesiog išprotauti. Juostinis fotoaparatas man – priemonė savaip perteikti tai, ką regiu, jaučiu ir galvoju.
– Pripažinti vyresniosios kartos fotomenininkai staiga ėmė naršyti po savo archyvus – eksponuoja anksčiau nerodytas senas nuotraukas.
– Gera fotografija kaip vynas – kuo ilgiau brandini, tuo labiau svaigina.
Nuotraukos iš klasikų Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus archyvų atspindi to meto aplinką, įvykius, madas, personažus.
Jiems patiems ir kai kuriems žiūrovams galbūt įdomi praeitis. Tačiau mano kūrybai toks grįžtamasis ryšys neaktualus – epochų žymių joje nėra.
– Ką po parodų darote su panaudotais nuotraukų negatyvais?
– Aš jų niekada nekaupiau ir nesaugojau.
Tradiciniu būdu išryškinu, perbraukiu ir niekuomet prie jų negrįžtu. Seni negatyvai man nebeįdomūs.
– Kodėl specialiai braižote negatyvus, palikdami juose tai, ką kiti fotomenininkai stengiasi retušuoti?
– Todėl, kad esu seno sukirpimo fotografas.
Brūkšniai, tonavimas – tarsi tylus negatyvų įgarsinimas, suteikiantis darbams papildomos informacijos.
Man įdomesnis ne fotografuojamas objektas, o nežinia iš kur atsirandanti jo paviršiumi slenkanti šviesa, šešėlių žaismas.
– Kodėl jūsų fotografijose nėra žmogaus?
– Siūlau atidžiau įsižiūrėti į mano nuotraukas – jose žmonės visada būna už kadro. Gal trūksta tiktai vieno žingsnio, kad jie staiga atsirastų šalia vaizduojamų objektų.
Man jau kirba mintis išbandyti jėgas kuriant portretus.
Nežinau, kokie jie bus, net nesu tikras, ar to griebsiuosi.
Kritikų ir smalsuolių pastabos čia niekuo dėtos – nedarau to, kas man nepriimtina ir svetima.
Užpildo laiko properšą
Agnė Narušytė, menotyrininkė:
„R.Treigys labai įdomiai sutapatina buvusį ir dabartinį žiūrėjimo laiką. Įsivaizduojamame plyšyje tarp fotografijos sluoksnių atsiranda kitokio laiko, prabėgusio nuo tada, kai autorius užfiksavo priešais atsivėrusią tikrovę, iki tol, kai ją pamatėme, tarpas. R.Treigys tą laiko properšą užpildo, sutankina judesiais, suteikia regimybei kūniško apčiuopiamumo.”