Pasitelkusios
šiuolaikinio meno žanrus autorės įvairias beprotybės anomalijas tyrinėja
ironiškai, kaip savotišką civilizacijos ir kultūros sąlygotą reiškinį.
„Daugelis mokslo vyrų, gindami normalumą, sveiką protą izoliuodavo ir
įkalindavo tuos asmenis, kurie buvo nepanašūs į juos - kitokių
religinių, politinių, etinių pažiūrų, seksualinių polinkių. Kitus
įvardijus kaip pavojingus pamišėlius arba visiškai išprotėjusius buvo
stiprinamas visuomenės normalumo apibrėžimas. Savo proto neįrodysite
užrakindami kaimynus, tad sveiki atvykę į Bedlamą“, - per parodos
atidarymą šmaikštavo Danijos menininkė Nanna Gro Henningsen.
Provokuojantis permofansas neatsitiktinai pavadintas Bedlamo (Londone
dar 1247 metais įkurta psichiatrijos ligoninė) vardu. Pati seniausia
pasaulyje tokio pobūdžio gydymo įstaiga vėliau išgarsėjo kaip lunatikų
prieglauda, atverdavusi duris ir sveikiesiems - už pensą įsigiję
bilietą jie čia galėdavo stebėti pamišėlius. Lankytojams buvo leidžiama
atsinešti lazdas ir jomis baksnoti protinės negalios paliestus bejėgius
ligonius. Ilgainiui Bedlamas Londone tapo viena lankomiausių vietų.
N.G.Heniningsen savo darbuose mėgina įrodyti, kad Bedlamo košmarai
Sigmundo Freudo sukurtos psichoalizės ir kitų modernių teorijų šviesoje
neišblėso, bet įgavo kitokį pavidalą. S.Freudas 1885 metais stažavosi
Paryžiaus neurologo Jeano Martino Charcoto moterų klinikoje, kur nuo
neaiškių ligų buvo gydoma itin marga publika - valkatos, epileptikės,
venerikės, prostitutės ir vagilės. Medikų užhipnotizuotos pacientės
išraiškingai demonstruodavo isterijos simptomus. Tokie seansai tada
buvo specialiai fotografuojami, kad atsipeikėjusios ligonės vėliau
galėtų pačios pamatyti ir suvokti savo veiksmus.
„Geriausiai atlikdavusias beprotybės vaidmenis prieš kamerą pacientes
medikai pamalonindavo išskirtiniu dėmesiu“, - pasakojo G.Henningsen,
KKKC parodų salėje eksponuojantį ne tik senosios Paryžiaus gydyklos ir
tenykščių seansų, bet ir dabartinių jos pačios užfiksuotų psichikos
ligonių, jų būsenų nuotraukas. Menininkės instaliacijoje „Iškreiptas
beprotybės žvilgsnis“ šmėžuoja ir medicinos mokslo niekada nepripažintas
psichoanalitikas - isteriškų Vienos poniučių guodėjas S.Freudas. Beje,
jis mirė perdozavęs kokaino, kuriuo gydėsi nuo savo manijų ir depresijų.
Bedlamo temą tęsia Lotte Tauber Lasssen, sukūrusi šiurpią instaliaciją„Smegenų istorija“. Jos darbas primena Danijos Archuso psichiatrijos
ligoninėje saugomą žmonių smegenų kolekciją. Menininkę sukrėtė
1945-1982 metais Danijoje vykdytas keistas projektas - buvo kaupiami ir
saugomi ligoninėse mirusių pacientų smegenis. Numirėlius šarvodavo
koplyčiose, tačiau gretimi kambariai buvo paversti operacinėmis, kurias
danai vadina „skerdyklomis“. Slaptiems eksperimentams artimųjų sutikimo
nereikėjo - jokie įstatymai procedūrų nereguliavo. Buvo sukaupta
beveik 10 tūkst. plastiko kibiruose laikomų žmonių smegenų kolekcija.
„Psichiatrai aiškina, kad kolekcija, apie nieko nežinojome, kurta
kilniais tikslais. Santykis su mirusiaisiais įtakoja mūsų elgseną su
gyvaisiais. Jeigu gerbiame mirtį, neabejotinai gerbsime ir gyvenimą.
Ankstesnius danų medikų eksperimentus vertinant pagal dabartines etikos
normas daugeliui žmonių jų veikla kelia siaubą“, - tvirtina L.T.Lassen.
Jeanette Land Schou ir Karen Gabel Madsen demonstruoja instaliaciją,
sukurtą iš psichiatrijos ligoninėje gautų drabužių. Edvardo Muncho
tapybos stilistiką šiek tiek primenantys Vicky Steptoe portretai
perteikia įvairias žmogaus dvasinio pasaulio būsenas. Ninos Marie
Kleivan vaizdo instaliacijų serijoje plevesuoja ant klostėto šilko
popieriaus nosinaičių priklijuoti dar vieno išgarsėjusio isteriko -
vokiečių nacionalsocializmo įkvėpėjo Adolfo Hitlerio atvaizdai.
„Kosmetinės kaukės“ - taip Bodilė Brems ir V.Steptoe pavadino
fotografijų seriją, kurioje žmogaus pasąmonės gelmes atspindi moterų
veidai, apraizgyti siūlų tinklais, padengti smėliu, beržo tošimi,
dažais, pašto ženklais. Norus siekti efektų mistiškais daiktais ir
įvairiomis kaukėmis dangstant savo tikrąją savastį šios menininkės
traktuoja kaip bandymą savo normalumą pakeisti kažkuo kitu.
Parodoje eksponuojamos Pernelle Maegaard ant senų nosinaičių siuvinėti
keistų pavidalų gyvūnai, žmogeliukai. Menininkė jais išpaišė ir KKKC
salės sienas. „Tokias figūras aš piešiu apleistuose ir gyvenamuosiuose
būstuose, miegamųjų ir net tualetų patalpose. Niekas nėra apsaugotas
nuo mano pasirodymo, taip išlaisvinu savo energiją ir dvasią“, - apie
savo maniją visur paišyti tokias figūras perspėja menininkė.
Susidomėjusios Lietuvos psichiatrijos gydyklose taikoma meno terapija,
autorės pageidavo, kad pacientų ten pagaminti žaisliukai, siuviniai ir
kitokie rankdarbiai būtų eksponuojami šalia jų darbų. Vėliau danės
kažkodėl persigalvojo - gal neįgalių žmonių nuoširdžiai sukurti daiktai
joms pasirodė pernelyg gražūs provokuojančiai parodai ? Vestibiulyje
eksponuojami tik iš Švėkšnos psichiatrijos ligoninės atvežti baldai.
Pernai Kopenhagos modernaus meno gelerijoje „Staten Kunstrad“ pirmą
kartą pristatytą aštuonių menininkių projektą vainikuoja filmukas
kuriame jos kelia beprotišką triukšmą - dainuoja šiurpiais, klausą
rėžiančiais balsais, brazgina muzikos instrumentais, kuriais nė viena
nemoka groti. Nuotaikinga vaizdų ir garsų terapija KKKC lankytojams
po parodos padeda nusiraminti, atsikvėpti nuo sąmonę užplūdusių keistų
įspūdžių ir minčių. Iš Klaipėdos ši ekspozicija keliaus į Braziliją.
„Danijos menininkai atviriau reiškia savo emocijas, jų kūrinių formos
paprastesnės, ne tokios tapybiškos. Tikiuosi, kad ši paroda bus įdomi
ne tik šiuolaikinio meno gerbėjams, bet ir tiems, kurie norės įsitikinti
savo psichikos stabilumu“, - kalbėjo ryšius su Skandinavijos šalių meno
gelerijomis mezgantis KKKC vadovas menotyrininkas Ignas Kazakevičius.
Šia parodą lydi kitas beprotybės ir normalumo riboženklius tyrinėjantis
KKKC renginys - kino filmų peržiūra po atviru dangumi. Žiūrovai išvys
danų režisierių juostas: Larso von Triero „Idiotai“, Morteno Gies'o„Meilė ir įtūžis“. Bus rodomi lietuviški filmai: Kristinos Buožytės„Kolekcionierė“ ir Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjimas“.