J.Heifetzo tobulumo paieškas vainikavo vienatvė

Sakoma, J.Heifetzą (1901-1987) pasaulis suprato kaip menininką, bet ne kaip žmogų. To neįstengė net jis pats, išskyrus momentus, kai paimdavo į rankas smuiką.

Prieštaringa šio kūrėjo asmenybė stebino kraštutinumais ir talentais. J.Heifetzas kerėjo amžininkus savo jausminga muzika ir glumino bejausme veido išraiška, kai smuikuodamas, rodėsi, balansuodavo ties fizinių ir emocinių galimybių riba.

A.Agus likimas lėmė geriau negu bet kam kitam pažinti smuiko legendą. Ją su J.Heifetzu siejo 17 bičiulystės ir bendradarbiavimo metų - nuo studijų pas maestro Pietų Kalifornijos universitete Los Andžele iki darbo su juo namų studijoje ir bendrų koncertų.

Visame pasaulyje godžiai gaudomi prisiminimai apie J.Heifetzą tapo neatsiejama šios talentingos smuikininkės, pianistės, maestro koncertmeisterės gyvenimo dalimi. Prieš dešimtmetį pasirodžiusi A.Agus knyga „Heifetzas, kokį aš pažinojau“ („Heifetz, as I knew him“), sulaukė jau penkių leidimų.

Lietuvos žydų benduomenės kvietimu viešėdama Vilniuje 60 metų A.Agus atskeidė įdomių maestro gyvenimo detalių ir jo tėvynainiams.

- Beveik kasdien. Jis dažnai prisimindavo tėvus ir tuomet ilgėdavosi nerūpestingų vaikystės dienų Vilniuje. Manau, tai buvo laimingiausias jo gyvenimo periodas.

- Kaip jūs pelnėte J.Heifetzo palankumą? Jo mokinys Vilniuje pasakojo, kad pirmąją maestro pamoką ištverdavo maždaug pusė studentų, o mokslo metus jo klasėje - apie penktadalis.

- Aš gimiau Indonezijoje. Mūsų kultūroje iš prigimties skiepijamas kantrumas, nuolankumas, pagarba vyresniesiems. O Amerikoje ne taip paprasta sutikti tolerantišką, užjaučiantį kitus žmogų.

Aš jausdavau, kad J.Heifetzui maloni mano draugija, net jei be žodžių, tylomis būdavau šalia. Jis pamažu įprato prie manęs. Tačiau pirmiausia mūsų ryšį lėmė mano muzikiniai sugebėjimai.

Dauguma studentų J.Heifetzo nesuprato. Jis buvo labai griežtas, šykštus pagyrimų mokytojas. O suvažiuodavo pas jį profesionalai iš viso pasaulio. Kai kurie - tik tam, kad įrašytų į savo biografiją J.Heifetzo pavardę.

Jis tai pajusdavo iš jų grojimo manieros, noro padaryti įspūdį. Tokius studentus ypač piktindavo J.Heifetzo kritika. Ištvermingiausi jo meistriškumo klasėje išbūdavo vienerius-dvejus metus.

Aš vienintelė bendravau su maestro taip ilgai. Tai buvo nelengva. Man teko nuryti daug nuoskaudų. J.Heifetzas dažnai būdavo prislėgtos nuotaikos.

Galbūt tuometiniai stresai ir įtampa prisidėjo netgi prie mano sunkios ligos, kurią išgyvenau prieš penkerius metus.

- Vilniuje jūsų pristatytame naujame dokumentiniame režisieriaus Piterio Roseno filme „Deviškasis smuikininkas Jasha Heifetzas“ matėme jauną maestro labai linksmą ir draugišką. Kas nutiko vėliau?

- Jis reikalavo tobulumo ir iš savęs, ir iš kitų, todėl nuolat nusivildavo žmonėmis. Savotiškas jo gyvenimo kodeksas buvo Rudyardo Kiplingo poema „Jei“.

Bėgant metams J.Heifetzą vis dažniau apnikdavo abejonės, ar jis ką nors reiškia aplinkiniams kaip žmogus - ne kaip meno garsenybė. Tas netikrumas jį nuolat kamavo, nors jis vos ne kasdien girdėdavo draugų ir pažįstamų meilės prisipažinimus.

Galiausiai J.Heifetzas ėmė bandyti žmones - tai tapo žiauroku žaidimu, kuris negailestingai retino jo draugų ratą. Matydavau, kaip Jasha įžeidinėja artimus žmones vien tam, kad išbandytų jų atsidavimą. Bet jie šito neatleisdavo.

Daugelis senų J.Heifetzo draugų buvo turtingi jo bendraamžiai, ne muzikai.

Paskutiniais gyvenimo metais J.Heifetzą paliko visi - net sekretorė. Ir jis nesuprato, kad juos atstūmė pats.

J.Heifetzas norėjo atstumti nuo savęs ir mane įžeidžiu elgesiu. Bet aš jam pasakiau, kad savo noru jo nepaliksiu - jis turi pats to paprašyti.

Aš jaučiau, kad Dievas man skyrė misiją jam padėti.

- Manau, buvau Jashai ypač naudinga vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu, kai jis jau nebedėstė ir dėl rankos negalavimo nekoncertavo. J.Heifetzas vis tiek grodavo dėl savidrausmės - mes muzikuodavome drauge jo studijoje po penkias valandas per dieną.

Aš padėjau jam užbaigti daugybę rankraščių, kuriuos aptikau studijoje. Per karjeros įkarštį jis neturėjo tam laiko.

J.Heifetzas buvo ne tik genialus smuikininkas, bet ir talentingas aranžuotojas, kompozitorius. Jis sukūrė net populiarių hitų, kuriuos pasirašydavo Jimo Hoylo pseudonimu, kad neužsitrauktų pavyduolių paniekos.

J.Heifetzas pritaikė smuikui daugybę kitų kompozitorių pjesių - jis mėgdavo groti jas „bisui“. Niekas negalėjo jam prilygti perteikdamas šių mielų miniatiūrų atmosferą.

Kiti atlikėjai žiūrėjo į šį repertuarą kreivai - vadino jį „šilkiniais apatiniais“. Deja, jie patys galėdavo pagroti sudėtingiausius virtuozinius kūrinius, bet ne šias mažas pjeses, kuriomis J.Heifetzas sujaudindavo žmones iki ašarų. Tam reikėjo ypatingo talento.

Aš jaučiu pareigą populiarinti šias J.Heifetzo transkripcijas. Visi jo rankraščiai tik neseniai išleisti - tuo pasirūpino maestro vaikai, kuriems atidaviau rankraščius.

- Tik nuo tada, kai parašiau apie jį knygą. Iki tol jaučiau J.Heifetzo artimųjų priešiškumą. Jie pavydėjo man bendravimo su juo.

Anuomet nuolat susidurdavau su pavydu - buvau jaunutė, kėliau žmonėms dviprasmiškų minčių. Manęs ypač nemėgo J.Heifetzo aplinkos moterys. Joms buvo sunku suprasti, kad Jasha mane pasirinko dėl muzikos.

Sunkiausi man buvo paskutiniai J.Heifetzo gyvenimo mėnesiai, kai budėjau prie jo ligoninėje po 24 valandas per parą. Jo artimieji sunkiai su tuo taikstėsi.

Jie mane pripažino, tik išėjus knygai, nes nepaskleidžiau ja nei apkalbų, nei nuoskaudų - rašiau tik apie J.Heifetzą. Visada - ir tuomet, kai jis buvo dar gyvas, ir dabar - jaučiu poreikį jį ginti. Tai tapo tarsi mano įpročiu, nes žmonėms sunku jį suprasti.

Jis buvo nepaprastas žmogus, labai daug gyvenime paaukojęs dėl muzikos. Šalia jo aš buvau nesvarbi.

- Muzikos keliu pasuko tik jo vyriausioji duktė Josefa. Ji tapo pianiste ir kompozitore, ilgus metus dėstė San Francisko konservatorijoje. Dabar jai 81 metai. Tačiau su tėvu Josepha nebendravo - aplankė jį tik prieš mirtį ligoninėje.

Vyresnysis J.Heifetzo sūnus Robertas jau yra miręs. Jo lėšomis prie namo Vilniuje, kuriame muzikos mokėsi J.Heifetzas, pakabinta jo atminimo lenta.

Iš antrosios J.Heifetzo santuokos gimęs jauniausias sūnus Josephas dabar gyvena Australijoje. Jis dėsto verslą ir fotografiją, yra puikus fotografas, kaip ir tėvas.

Manoma, kad J.Heifetzo vaikystės namas Vilniuje yra netoli Barbakano. O smuikuoti jis mokėsi (1905-1909) Imperatoriškos rusų muzikos draugijos Vilniaus skyriaus muzikos mokykloje pas E.Malkiną - dabar tai Vilniaus gatvės 25-asis namas.

Penkiametį mokinuką „Vilenskij vestnik“ pavadino vunderkindu, septynmetis jis sužavėjo daug garsenybių išugdžiusį Peterburgo konservatorijos profesorių L.Auerį. Būtent jo rūpesčiu po poros metų Jascha kartu su tėvu, vestuvių muzikantu, buvo priimti į Peterburgo konservatoriją.

Netrukus buvusio vilniečio gastrolės Vokietijoje, Čekijoje, Norvegijoje ir Lietuvoje tapo sensacija. Kritikai pripažino unikalią J.Heifetzo techniką, kokios nebuvo įvaldęs nė vienas pasaulio smuikininkas.

1917-aisiais J.Heifetzas emigravo į JAV, sulaukė milžiniškos sėkmės debiutuodamas Niujorko „Carnegie Hall“ ir įsitvirtino pasaulio muzikos Olimpe.

Menininko kilmė pasaulyje vis dar dažniau siejama su Rusija negu su Lietuva. Pats J.Heifetzas yra parašęs: „Noriu, kad mano biografija būtų trumpa: gimiau Rusijoje, pirmoji pamoka - 3 metų, pirmasis koncertas - 7, debiutas Amerikoje - 16 metų“. Vilnius pavadintas Rusijos miestu ir naujoje juostoje „Dieviškasis smuikininkas Jasha Heifetzas“ („God's Fiddler Jasha Heifetz“), kuri filmuota ir Lietuvoje.