Galerijoje „Arka“ pristatyta paroda „XXI a. autoportretas“. Joje dalyvauti ir nutraukti kūrybišką asmenybę dengiantį šydą panoro 111 menininkų. Pateikta buvo net apie 300 paskutinių dvejų-trejų metų tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros, tekstilės, keramikos kūrinių. Kalbėdama apie šią parodą dailėtyrininkė Aldona Dapkutė ją gana taikliai pavadino „Šimtas vienuolikta žvilgsnių į save ir mus“.
Žmonėms ne visada malonu žvelgti į kito žmogaus sielą. O ypač į savąją. Parodos autoportretų gausa ir įvairovė gerokai susitraukusiose galerijos erdvėse galėjo priversti susidrovėti net ir patį drąsiausią. Iš vienų žvelgė akys, kiti rodė kūno nuogumą, treti užvaldė skvarbiu žvilgsniu. Kai kuriuos parodos lankytojus sudomino galimybė kompiuteryje pamatyti ir savo portretą, žvelgiant į mažą skaitmeninę kamerą. Interaktyvus darbai, asmeninės detalės, kaukės, šeimyniniai portretai, akmeninės slėptuvės – menininkams nepritrūko fantazijos. Nors pasitaikė ir keletas labai įprastų, nesudominančių nei iš pirmo, nei iš antro žvilgsnio darbų.
Taip pat atskirą nedidelį parodos plotelį organizatoriai skiria ir XXI a. pr. mus palikusių dailininkų autoportretams – eksponuojami R.Sližio, R.Kuncos ir A.Skačkausko darbai.
Idėja surengti tokio pobūdžio grupinę parodą kilo tapytojui Ričardui Zdanavičiui. Taip prie parodos prisijungti buvo pakviesti įvairių sričių menininkai, nebūtinai priklausantys Lietuvos dailininkų sąjungai. Jie buvo provokuojami pateikti kuo įvairesnes savo autoportreto versijas, pademonstruoti savo vidines patirtis ir įžvalgas, padėti suvokti tai, kokius save mato šiuolaikiniai Lietuvos menininkai. Ir koks yra jų vaidmuo velniškai sudėtingame ir painiame XXI amžiuje.
„Vien pažvelgus į šią parodą matyti, kad ji kitokia, negu būtų buvusi XX a. Žmogus juk modernėja. Keičiasi. Tačiau jis vis tiek bando perteikti save. Nesvarbu, kad jo priemonės yra tradicinės: aliejiniai dažai, akmuo, medis ar kokia kita medžiaga, teptukai, pieštukai... Greta neretai atsiranda ir šokis, muzika, video menas. Vis tiek bandoma pažvelgti į pasaulį ir save kitaip, pateikti viską jau kitokiame kontekste. Abstrakčiai mąstydamas, tegaliu pasakyti, kad mes visi esame kūrėjai. Ir net nuosavas pėdos antspaudas smėlyje gali būti autoportretu,“ – apie parodos koncepciją pasakojo jos kuratorius.
Parodos dalyvių neribojo nei išraiškos būdų, nei formos, nei atlikimo technikos rėmai. Nors gali pasirodyti, kad menininkui tereikia duoti laisvę ir priemonių, o visa kita gimsta tarsi savaime, viskas yra ne visai taip. R.Zdanavičius sako, kad dailininkui lengviau nutapyti bet kurį prašalaitį negu savo paties portretą.
„Tam reikia didelio atsivėrimo, apsinuoginimo, drąsos pateikti save tokį, koks esi – nesiskutęs, apdribusiu pilvu ar su šlepetėmis. Savo veido parodymas yra ypač svarbus. Tame yra beprotiškai daug nuoširdumo. Vis dėlto, žiūrėdami į save, neretai įvertiname negailestingai ir žiauriai. Dažniausiai menininkas pažvelgia į save ir visa, ką mato, pateikia drąsiai. O paskui tik pagalvoja, kaip gi tai žiūrėsis kitiems žmonėms. Ar jiems bus priimtina tokia dvasios nuogybė?“ – pats parodai pateikęs netradicinius savo portretus atviravo R.Zdanavičius.
Dailėtyrininkė A.Dapkutė mano, kad tie, kurie autoportretą traktuoja kaip menininko požiūrio į laikmetį ir gyvenimą deklaraciją, yra teisūs. Ji, anot dailėtyrininkės, padeda suvokti prieštaringą menininko prigimtį, nepailstamą kovą tarp socialinės būties ir kūrybinės asmenybės individualių siekių.
„Tai retoka galimybė Lietuvos parodų kontekste pamatyti dailininką jo paties akimis“ – taip apibendrino parodą ją išanalizavusi A.Dapkutė.
Parodos organizatoriai tikisi, kad tai bus puiki proga ne tik dailininkams susitikti su savimi ir geriau pažinti vieniems kitus, bet ir galimybė parodos lankytojams dailininkų žvilgsniuose patiems atrasti save.
Galerijoje „Arka“ paroda veiks iki rugsėjo 13 d.