Anuomet, kaip ir dabar, Lietuvoje pasitaikydavo ir didesnių baisybių už tas, kurios atsirado amerikiečių autoriaus vaizduotėje, o ir, paprasčiausia, stulbinančio kvailumo – taigi, puikios medžiagos ir siaubo filmui, ir satyrai.
Kabinėjimasis prie romano buvo veidmainiškas, lėkštas, trivialus. Painiodami grožinę literatūrą su dokumentika, taukšdami niekus apie knygą, kurios nė neskaitė, Lietuvos žiniasklaidoje šurmuliavo pokomunistinės šalies populistai, tratindami skardinį „patriotizmo“ būgnelį. Beje, kelerius metus prieš tai buvo siūlyta kelti bylą J.Ivanauskaitei už „pornografiją“.
Pasisklaidęs lietuviškų laikraščių padėtį kultūros fronte elegantiškai pakoregavo tuometis Lietuvos ambasadorius Vašingtone Vygandas Ušackas. Jis oficialiai pasiūlė JAV romanistui paviešėti mūsų šalyje ir pasisemti betarpiškų įspūdžių. Romano pavadinimas – „Pataisos“ („Corrections“, 2001). Jo autorius – Jonathanas Franzenas.
Mačiau, kaip J.Franzenas skaitė savo knygos fragmentus Niujorko Leksingtono aveniu, kur ir Josifas Brodskis kadaise aukštu balsu skaitydavo savo kūrinius. Amerikietis skaitė tekstus artistiškai, ne pagal amžių berniokiško veido lūpomis, antakiais, visa mimika ir balso gaidomis jis pabrėžė savo sukurtų epizodų dviprasmybes, žodžių potekstes – tarsi pasakotų vakarykštį nuotykį užstalėje išlenkęs stikliuką su šaunia kompanija.
„Pataisos“ – knyga apie konfliktinę praėjusio amžiaus pabaigos Amerikos šeimą buvo tokia sėkminga, kad prispausdinta trys milijonai egzempliorių ir ji pelnė JAV Nacionalinę knygos premiją.
Praėjusią vasarą pasirodė naujasis J.Franzeno romanas „Laisvė“ („Freedom“). Dar prieš pasirodant knygai autoriaus nuotrauka sušvito žurnalo „Time“ viršelyje, o tai už Atlanto šis tas: ten pat kadaise puikavosi J.Joyce’as, J.D.Salingeris, V.Nabokovas. Prezidentas B.Obama, pasak Londono „The Telegraph“, nusipirko „Laisvę“ per atostogas kurorto knygyne. Prezidentas apie ją atsiliepė: „Puiku!“
„Tik neaišku, ar „puiku“ yra naujasis romanas, ar „puiku“ reiškia pono prezidento pagyrą sau pačiam, nes sugebėjo įveikti beveik 600 grožinio pasakojimo puslapių“, – pajuokavo J.Franzenas viename interviu.
O gal, pridurčiau, B.Obamos „puiku“ atsirado iš to, kad romanas, be vienos šeimos likimo peripetijų, apimantis JAV invazijos į Iraką ir JAV investicijų į šios karo nuniokotos šalies atstatymą laikotarpį, yra kandžiai antirespublikoniškas. Juk B.Obama, dar tebebūdamas demokratų senatoriumi, kritikavo JAV už karo veiksmus Irake.
Beje, „kairioji“ J.Franzeno pasaulėžiūra atsispindi ir romano stilistikoje. Tarkime, tai, kaip knygos veikėja Patricija (Patty) Berglund pavadina savo prisiminimus, parašytus patariant psichoterapeutui ir besidriekiančius per didelę knygos dalį – „Būta klaidų“ – stilistiškai rezonuoja su tuo, kaip JAV (ir, kas be ko, Lietuvos) politikai, kalbinami žiniasklaidos, vangiai pripažįsta savo klaidas.
Tūkstančiai JAV šeimų neteko vyrų ir sūnų Irake – „būta klaidų“. Lietuvoje diktatoriui dovanotas žmogaus teisių gynėjas, perrišus „sutarties“ kaspinėliu, – „būta klaidų“.
Nusipirkau „Laisvę“ Amsterdamo oro uosto knygyne ir perskaičiau šią vasarą lėktuvuose, skraidydamas dalykinių išvykų maršrutais. Nusipirkau ne dėl to, kad kažkada Lietuvoje J.Franzeno knyga buvo dingstis vienadieniam politiniam šou. Ir, žinoma ne dėl to, kad knygą skaitė JAV prezidentas.
Nors būtų smagu, jei iš lietuviškų laikraščių sužinočiau, kokią grožinę knygą, pavyzdžiui, perskaitė Lietuvos prezidentė šią vasarą Turniškėse. Tai suteiktų gyvesnį, žmogišką bruožą jos portretui. Ir ne tiek dėl to, kad J.Franzeno pavardė mirga JAV ir Jungtinės Karalystės didžiųjų dienraščių puslapiuose, kai netgi „The New York Times“ kritikė Michiko Kakutani, griežta JAV rašytojų drausmintoja, bambėjusi ir dėl „Pataisymų“ estetinės vertės, pripažino, kad tai „neišdildomas mūsų gyvenamojo meto portretas“.
Iš J.Franzeno dialogų ir kompozicijų verta pasimokyti, o jo laisvas netiesioginis pasakojimo stilius yra tai, kam seniai laikas būtų prigyti lietuvių prozoje. „Laisvės“ veikėjų gyvenimo vingiai yra persipynę su Vakarų civilizacijos leitmotyvais – tai demokratijos sklidimas vadinamosiose besivystančiose šalyse, aplinkosauga, kultūros komercializavimas.
Visa tai pateikiama kompetentingai ir neprimena postmodernizmo – greičiau didžiuosius XIX šimtmečio romanus. Stebėtina, tačiau ir kai kurios temos čia nuskamba lyg tai būtų krizę išgyvenusios Lietuvos tikrovė.
Štai roko žvaigždė Ričardas Kacas, kalbinamas dalyvauti aplinkosaugos akcijoje, sako: „Kalbos apie visokias teises šioje šalyje nėra racionalios. Jos vyksta emocijų ir nuoskaudų lygiu, todėl dešiniesiems taip sekasi tas temas panaudoti.“
Kaipgi čia neprisiminus Lietuvos, kur radikalų švietalas – nekvestionuojamas ir nereflektuojamas „patriotizmas“?
„Laisvės“ personažai – išoriškai sėkminga Patricijos ir Valterio Berglundų šeima, jų vaikai – Džojus ir Džesika – atžalos, giminės, bičiuliai, bendramoksliai. Šis realistinis arba socialinis, kaip jį vadina recenzentai, romanas dėl tų didžiųjų temų nėra schematiškas, nors kai kuriuos „tematinius“ „Laisvės“ puslapius skaičiau, prisipažinsiu, ne dėl to, kad skanu, o greičiau – taip, kaip valgomos salotos, – kadangi sveika.
Personažai čia prieštaringi, komiški, apgailėtini, kaip kad ir būna gyvenime. Kartais jų gyvenimo vingiai – tarsi bufonada. Toks yra nutikimas su jaunesniuoju Berglundu – Džojumi, kai išvykdamas su žaviąja Džena, kurią viliasi pasiguldyti viešbutyje į lovą, verslo reikalais į Lotynų Ameriką jis nejučia, paslėpęs už žando, nuryja vestuvinį žiedą ir su meiluže, nežinančia, kad jis vedęs, besikivirčydamas kapstosi žiedo ieškodamas viešbučio unitaze.
Vis dėlto ši didžiulė knyga, mano akimis, ne be priekaištų. Svarbiausias iš jų būtų tai, kad plačiai nusidriekusiems Patty išsipažinimams trūksta šios romano veikėjos žodyno ir intonacijų, čia pernelyg lengvai atpažįstamas autoriaus balsas.
Perskaičius „Laisvę“ dingtelėjo mintis, kad smagu būtų turėti epinį romaną apie šiuolaikinę Lietuvą. Taip, ponios ir ponai! Didžiulį gerą romaną apie mažytę suknistą Lietuvą! Tegu vietinės varnos kranktų ir trauktų už skverno teisman, svarbiausia, kad knyga sulauktų pasaulinio garso ir dėmesio.
Gaila, kad, be kitų šios srities problemų, lietuviškosios romanistikos vis dar gležni daigai, o valstybė vis dar nesugeba efektyviai paremti mūsų grožinės prozos ambasadorių.
Liūdnoka atsisveikinti su „Laisvės“ herojais (kažkodėl norisi parašyti senoviškai – herojais, o ne veikėjais ar personažais). Kaip norėtųsi sužinoti, ką gyvenime toliau veikė jaunoji Berglundų karta, Patty ir Valteriui vėl gyvenant drauge po šešerių metų išsiskyrus (jis ją rado kone mirtinai sušalusią ant savo namų laiptų); kur mielas Džojis, jų sūnus, gimęs po laiminga žvaigžde, tačiau priskaldęs tiek malkų; ar sekasi jo seseriai Džesikai parašyti gerą knygą dirbant Niujorko leidykloje; kaip nugyveno savo metus roko žvaigždė Ričardas Kacas, apgavęs bičiulį Valterį su Patty ir pabandęs išpirkti kaltę naująja kompaktine plokštele „Dainos Valteriui“; ar išsaugojo retą paukščio giesmininko porūšį nuo plėšrių kalnakasybos kompanijų principingasis Valteris Berglundas.
Įdomu, kaip atrodė žilo plauko sulaukusi pas vyrą sugrįžusi pati Patty, buvusi krepšininkė, kurios karjera nutrūko lūžus kojai. Ar įveikė susvetimėjimą su sūnumi, ją stūmusį į alkoholizmą, ar persikėlusi į Niujorką nešiojo, kaip ir savo mažame miestelyje, kaimynams iškeptus pyragus per Kalėdas?
„Laisvė“ – tai kelias kartas apimantis epas. Užvertus šią knygą labai neramu dėl vieno: kur link apskritai rieda laisvasis pasaulis.