Suomių dramaturgo Juhos Jokelos 2006-aisiais parašytą kūrinį LNDT režisuoja Jonas Vaitkus. Pirmuosiuose spektakliuose vaidins aktoriai Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys, vėliau – Ramunė Skardžiūnaitė ir Remigijus Bučius.
Vieno įdomiausių šiuolaikinių suomių dramaturgų J.Jokelos (g. 1970) pjesėje analizuojama religijos įtaka šiuolaikinių žmonių gyvenimui.
Dramaturgas renkasi aštrias temas ir sugeba į jas pažvelgti kitaip negu dauguma jo kolegų.
J.Jokelos kūrybai būdingas dokumentinio tikroviškumo ir fantazijos derinys.
Režisierius J.Vaitkus yra žinomas kaip nevengiantis karštų temų menininkas, atskleidžiantis jas ir klasikiniuose pastatymuose, o juolab – susidūręs su jam gimininga analitine, prieštaringa šiuolaikine dramaturgija.
Į „Lietuvos ryto” klausimus J.Vaitkus atsakė per intensyvių paskutinių repeticijų pertrauką.
– Kiek šiandien yra svarbi „Fundamentalistų” tema, analizuojanti ne tik religijos įtaką šiuolaikinių žmonių gyvenimui, bet ir leidžianti plačiau įvertinti fundamentalistinį mąstymą?
Ar kuriant šį spektaklį jums nekilo asociacijų su nesenais Norvegijos arba Anglijos įvykiais?
– Reikia geriau išmanyti tų šalių kontekstą, kad būtų galima rimčiau analizuoti. Kartais sunku perprasti net Lietuvoje vykstančius įvykius.
Tačiau kiekvienas žmogus ieško atsakymų, nori susiorientuoti skirtingų vertybių katile. „Fundamentalistai” užkabina tą gyvą nervą. Šios pjesės vertybė ir yra ta, kad dramaturgas užčiuopė ir mums, ir kitų šalių žmonėms artimus dalykus.
– „Fundamentalistai” – dokumentinio tikroviškumo ir prasimanymo derinys. Ar dėl to nusprendėte pjesę vaidinti teatro fojė, kad žiūrovas iš arčiau galėtų stebėti aktoriaus – žmogaus sąmonę ir kartu analizuoti save?
– Kuriant šį spektaklį nesinori jokių įprastų teatro sprendimų. Čia svarbu apnuoginti patį personažo mąstymo procesą, siekti tikslo ne per vaidmens analizę ir charakterio kūrimą, o tiesiog pagauti mąstymo įkarštį, temperatūrą, aistringas personažų akistatas.
Išorinės teatro formos čia ne tokios svarbios, todėl atvirumas tikrai padės.
– Šiandien dažnoje teatro programėlėje rašomos tos pačios frazės: „Kūrėjai neieško atsakymų, stengiasi kelti klausimus.”
„Fundamentalistų” tekstą kaip tik ir sudaro klausimų lavina. Ar nebaisu, kad žiūrovas pasimes tarp jų?
– Man atrodo, problema yra kitur.
Man visada keista girdėti: „Aš turiu pailsėti”, „pavargau nuo darbo, nuo gyvenimo, nuo rūpesčių”. Argi žmogus gali nustoti mąstyti, argi jis gali išjungti savo smegeninę nuo karštligiško gyvenimo?
Bent aš to nemoku ir nenoriu. Aš gyvenu. Repetuodamas negaliu išjungti savęs kaip žmogaus. Lygiai taip pat ir aktorius scenoje savęs neišjungia.
Čia ne vien profesiniai dalykai. Aktorius eikvoja save.
Žiūrovo negalima nuteikti, kad atėjęs į teatrą jis turi ilsėtis kaip prie televizoriaus. Begalvių žmonių ir taip jau daug.
– Spektaklyje vaidins dvi aktorių sudėtys. Kaip pasirinkote šiuos duetus?
– Jie visi yra mano mokiniai. R.Skardžiūnaitė su R.Bučiumi seniai neturėjo didesnių vaidmenų. Dirbti šiame spektaklyje jie patys norėjo ir dabar daug dirba savarankiškai.
Dvi sudėtys rengiamos todėl, kad žiūrovai pamatytų, kaip keičiasi ta pati medžiaga vaidinant skirtingiems aktoriams.
– Kodėl šiame spektaklyje atsisakote dailininko ir kompozitoriaus paslaugų?
– Šiek tiek prisideda prie spektaklio ir dailininkė, ir kompozitorius. Jūratė Paulėkaitė padeda parinkti kostiumus, kad jie nebūtų teatrališki ir kartu visiškai buitiški.
Muzikiniu atžvilgiu padeda Antanas Kučinskas. Bet tai nėra darbas, kuris paprastai atliekamas kuriant spektaklį, – mes visi tiesiog kartais sueiname, pabendraujame.