„E.Nekrošius mane paskatino kreipti dėmesį į detales, nes jam jos labai svarbios. Kai repetuoja, jis kiekvieną daikčiuką scenoje smulkiausiai išnagrinėja.
Nėra nieko šiaip sau. Viskas, kas patenka į spektaklį, turi vietą, prasmę, paskirtį.
Po to tenka iš naujo mokytis gaivališkumo, kuriuo mane žavi roko muzika. Ten iš viso nesirūpini jokiomis detalėmis, tiesiog imi akordą – ir pirmyn. Bet kai tu stebi, kaip E.Nekrošius kuria savo spektaklį, vėliau kitaip darai savo dalykus.
Tarkime, repeticijos metu nuskamba kad ir jo frazė – „čia reikia šaukšto”. Kitą dieną E.Nekrošius ateina repetuoti viską žinodamas apie šaukštą.
Toks jausmas, kad jis visą naktį skaitė enciklopedijas, mitus ir padavimus, pervertė visą biblioteką. Ir tos dienos repeticijai jis turi naujų minčių, prasmių, poteksčių – tai dėl vienos spektaklio detalės.
Kai man dar kartą teko dirbti su E.Nekrošiumi – rašyti muziką spektakliui „Ivanovas”, kurį jis statė Romoje, – režisierius man davė tiek visokių užduočių, kad pakeliui, kurdamas tą muziką, aš perklausiau krūvą kompozitorių, daug sužinojau ir atradau.
E.Nekrošius visada duoda didelį krūvį. Dėl to su juo nėra lengva dirbti, tačiau gauni labai daug”, – kalbėjo 44 metų roko dainininkas A.Mamontovas, daugybę metų E.Nekrošiaus spektaklyje vaidinantis Hamletą.
„Scenoje amžiaus aš nejaučiu, – prisipažino artistas. – Anksčiau man būdavo keista, kai Hamletą vaidindavo penkiasdešimtmečiai. Kadangi Hamletą pradėjau vaidinti būdamas 29-erių, scenoje net ir po penkiolikos metų man tebėra 29-eri. Kaip surepetuota, taip ir yra.”
– Ar atsimenate vaidinimą Elsinore – tikrojoje princo Hamleto pilyje Danijoje?
– Visada tokiose vietose bandai ką nors specialaus pajusti ir kaip tik dėl tų pastangų nieko ir nepajunti. Kai apsipranti, užmiršti, kad esi ypatingoje Hamletui vietoje, tada ir prasideda.
Vaidinimo metu lemtingoje scenoje suklykia praskrendanti žuvėdra, per karaliaus Klaudijaus monologą ima mušti varpas, vėjas nuo jūros papučia.
Tada ir pamanai, kad Elsinoras dalyvauja spektaklyje. Pavyzdžiui, pradėjo lyti. Mūsų spektaklyje ir taip lyja, o Elsinore – tikras lietus, stipresnis už tą, kuris „Hamlete”.
Dėl lietaus spektaklio pradžią atidėjo gal porai valandų. Žiūrovai kantriai laukė.
Lietus baigėsi, mes pradėjome vaidinti, vėl ėmė lyti, vėl nustojo... Tokios akimirkos suteikia tam tikrą spalvą.
Mano vaizduotėje Elsinoras buvo niūresnis ir tamsesnis.
O tai graži pilis, bokštai, viskas sutvarkyta, aplink kanalas, didžiulis kiemas, kuriame vyksta spektakliai.
Vėliau vis prisimeni tą pilį, negali nuo jos pabėgti, ji užima dalį tavo fantazijos. Nebegali visiškai laisvai įsivaizduoti jos, nes realiai buvai joje. Elsinoras irgi papildė Hamleto vaidmenį.
– Kaip jūs pradėjote kalbėti scenoje? Ar kalba buvo barjeras?
– Žmonės, studijuojantys aktorystę, keletą metų mokosi scenos kalbos.
Aš esu studijavęs žurnalistiką Vilniaus universitete ir turėjau dikcijos kursą.
Prasidėjus „Hamleto” repeticijoms, suvokiau, kad turiu bent jau minimalius pagrindus, žinau, ką reiškia pauzė po kablelio.
E.Nekrošius norėjo Hamleto vaidmeniui žmogaus, kuris nekalba ir nejuda kaip aktorius.
Hamletas E.Nekrošiaus spektaklyje – iš esmės balta varna. Vienas prieš visą pasaulį.
Kai pradėjome repetuoti, esu gavęs keletą kalbos pamokų iš puikaus aktoriaus Vlado Bagdono. Mokiausi visą laiką. Iš kolegų, su kuriais vaidinu, esu daug išmokęs.
– Koks jūsų santykis su žymiaisiais partneriais?
Juk V.Bagdoną matėte spektaklyje „Pirosmani Pirosmani...”, kai dar buvote moksleivis. Matėte ir Vytautą Rumšą. Buvo keblu, kai pradėjote su šiomis įžymybėmis repetuoti?
– Su V.Bagdonu anksčiau vaidinome filme „Parodų rūmai”. Nepatyriau jausmo, kad stoviu prieš stabą.
Gerbiu visų žmonių, su kuriais tada susipažinau, laimėjimus, bet garbinimas neduoda rezultatų.
Jeigu sutikęs menininką, kurį garbini dėl jo darbų, neatsiribosi nuo to, bendravimas liks tuščias. Nes garbinimas trukdo bendrauti.
– Jums pačiam teko bendrauti su menininku, kurį garbinate?
– Borisas Grebenščikovas man yra dievas, paveikęs mane labai stipriai. Jo dainų tekstai – vieni fantastiškiausių muzikos istorijoje.
Kai susitikome pirmą kartą, man buvo labai sunku su juo bendrauti, nes aš jį garbinu. Taip, šis žmogus turi dovaną, jis yra daug pasiekęs, tačiau jeigu su juo nori bendrauti, garbinimą turi atidėti į šalį.
Pats susiduriu su tuo, kai, tarkim, gerbėjai po koncerto prieina pasikalbėti, ko nors paklausti. Visada jauti, kad neįmanoma normaliai bendrauti su žmogumi, kuris tave garbina ir nuo to garbinimo negali atsiriboti.
Mano dievai, prieš kuriuos lenkiu galvą, yra daugiau muzikos pasaulyje, galbūt dėl to per „Hamleto” repeticijas buvo lengviau atsiriboti.
Aktorių, kuriuos dievinčiau taip stipriai, kad sustingčiau ir negalėčiau prakalbėti, bent jau Lietuvoje nepažįstu. Čia artimesni santykiai, savi žmonės.
Į E.Nekrošių, V.Rumšą, V.Bagdoną, kitus kolegas žiūrėjau kaip į mokytojus. Manau, kad tai tinkamiausi santykiai. Repetavau, vaidinau ir mokiausi. Mokytojus žmogus juk pats pasirenka.
Man iki šiol V.Rumšas yra lyg mokytojas. Mes dažniausiai gauname vieną grimo kambarį, visada po spektaklio pasišnekame – man labai įdomu ir svarbu, ką jis pasako.
– Turbūt susidūrėte ir su ypatingo charakterio gerbėjais Rusijoje?
– Rusija – atskira planeta. Rusijoje gerbėjos elgiasi emocingai, ne taip kaip Lietuvoje – čia nedrąsiai žvilgčioja, bando paprašyti autografo.
Sėdėjome Sankt Peterburge su visa trupe po spektaklio teatro kavinėje, priėjo mergina, atsisėdo man ant kelių ir pradėjo šnabždėti į ausį. Jokio kuklumo. Ten artistui tiesiai sako, ko iš tavęs norėtų. Tada supratau, kodėl artistai, kurie didelėje šalyje sulaukia daug dėmesio, vaikšto su apsauga arba pasislepia už juodų stiklų.
Aišku, buvo labai malonu Maskvoje, kai po spektaklio atėjo keli žymūs aktoriai – Michailas Kazakovas, Jevgenijus Mironovas.
Tai aktoriai, kuriuos aš nuo vaikystės mačiau filmuose. Toks grandas kaip M.Kazakovas sakė apie mūsų spektaklį: „Tai buvo kosmiška.”
Rusijos inteligentai moka pasakyti tai turtinga kalba, iš jų išgirsti neįtikėtinų tekstų, o jų komplimentą prisimeni visą gyvenimą. J.Mironovas tuomet repetavo Hamletą ir sakė: „Nebežinau, kaip aš vaidinsiu po jūsų.” Po manęs?! Beprotiškai malonu išgirsti tokį dalyką.
Daug įdomaus patyriau Azijoje. Kelis kartus vaidinome Pietų Korėjoje, Honkonge. Neįtikėtina. Tai dar kitas pasaulis. Staiga publika pradeda juoktis vietoje, kurioje niekada nesame išgirdę juoko.
Pavyzdžiui, Hamleto tėvo šmėkla įneša į sceną ledo gabalą – publika juokiasi. Vėliau pabandėme išklausti priežastį. Jie sako, kad ledas – juokinga.
– Praėjus metams po „Hamleto” premjeros pradėjote solinę karjerą. „Hamletas” tam turėjo įtakos?
– Be jokios abejonės.
Repetuodamas Hamletą įrašinėjau savo albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių”, kurį labai stipriai paveikė darbas su E.Nekrošiumi. Net nuotaikos panašios.
Prieš keletą metų E.Nekrošiui sakiau, kad gal jau reikia baigti. Pasvarstėme ir nusprendėme, kad gal dar ne.
Iš tikrųjų, suvaidini „Hamletą” ir matai, kaip žmonės jį puikiai lanko ir puikiai priima. Be to, jis vis dar kviečiamas į užsienį. Tada supranti, kad spektaklis gyvas, jis veikia ir negalima jo taip staiga nustoti vaidinti.
Jis nebevyksta taip dažnai, kaip anksčiau. Vieną dieną jis vis tiek baigsis. Reikia įprasti vėl gyventi be „Hamleto”. Šis spektaklis – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Ir aš esu jo dalis.
Hamletą vaidins jau 198-ą kartą
Tokių sukakčių niekas nešvenčia, ir vis dėlto: prieš 15 metų rugpjūčio pabaigoje režisierius Eimuntas Nekrošius pasiūlė Hamleto vaidmenį roko dainininkui Andriui Mamontovui. Tai buvo Andriaus 29-ojo gimtadienio išvakarės.
Dabar A.Mamontovas, jau sulaukęs 44-ojo gimtadienio, vaidins Hamletą 198-ą kartą – tai bus rugsėjo 15 dieną sostinėje esančiame Nacionaliniame dramos teatre.
Spektaklis, kurio premjera įvyko 1997 metų gegužę per festivalį LIFE, jau suvaidintas daugiau nei 40 valstybių. Jis režisieriui ir aktoriams pelnė ne vieną lietuvišką ir tarptautinį apdovanojimą.
A.Mamontovo Hamletui įvertinti buvo net sukurtas specialus prizas – Boriso Dauguviečio auskaras, skirtas išskirtiniams teatro reiškiniams.