Vilniaus galerijoje „Kunstkamera” duris atvėrusi moderniosios lietuvių dailės klasiko V.Kisarausko (1934–1988) paroda sukėlė nemenką sujudimą ne tik tarp meno mėgėjų, bet ir tarp žinomų kolekcininkų.
Nedidelė retrospektyva pristato vieną iš daugelio šio iškilaus tapytojo, grafiko ir scenografo kūrybos sričių – mažo formato tapybos darbus ir koliažus, sukurtus 1965–1987 metais.
Kadangi parodos išvakarėse joje eksponuojamus kūrinius buvo galima apžiūrėti internetiniame Vilniaus aukciono tinklalapyje, nuo kolekcininkų skambučių įkaito galerijos telefonas. Visi stengėsi kuo anksčiau rezervuoti jiems patikusius darbus, kol jų nenupirko kolegos.
Tapė ir ant mamos sijono
Nedidelių V.Kisarausko darbų kainos įkandamos net pradedančiajam kolekcininkui – nuo 850 iki 1200 litų. Be to, šio dailininko kūriniai vertinami ne tik kaip patikima investicija, bet ir kaip subtilūs ryškiaspalviai interjero akcentai.
„V.Kisarauskas net ir mažą darbą kūrė ne kaip etiudą, o kaip užbaigtą meno kūrinį.
Jo kompozicijos – kaip kristalai, nuo kurių neįmanoma nuskelti nė gabaliuko. Jos kupinos įtampos, dinamikos ir emocinės jėgos”, – pabrėžė žinoma menotyrininkė Nijolė Tumėnienė.
„Dailininko našlė nenorėjo, kad tie darbai dulkėtų saugyklose.
Juk jie sukurti žmonėms, todėl turi būti matomi”, – sakė Vilniaus aukciono vadovė Simona Makselienė. V.Kisarauskas patenka į šio aukciono perkamiausių menininkų dešimtuką.
Pasak S.Makselienės, mažas formatas suteikia dailininkui laisvę eksperimentuoti nebijant sugadinti didelę drobę.
Šioje parodoje pristatomi darbai, kuriuose galima įžvelgti visų pagrindinių V.Kisarausko kūrybos temų užuomazgų.
„Mažuose darbuose tėtis naudojo ir temperą, ir akrilą – norėjo, kad būtų kiek įmanoma ryškiau. Dideliuose darbuose jau taip nepažaisi.
Jam labai patiko eksperimentai ne tik su spalvomis, bet ir su visokiomis įdomiomis medžiagomis. Yra nutapęs paveikslų net ant seno vilnonio savo mamos sijono, sužavėjusio jį savo faktūra”, – prisiminė dailininko duktė Aistė Kisarauskaitė.
Kova su kalėjimo sistema
Paklausta, kodėl iki šiol taip nedaug paveikslų iš nemažo tėvo palikimo yra patekę į privačias kolekcijas ar parduota aukcionuose, A.Kisarauskaitė neslėpė, kad šeimai svarbiau išsaugoti vienoje vietoje muziejinio lygio kolekciją, o ne pasipelnyti iš vis brangstančių V.Kisarausko darbų. Iš 80 „Kunstkameroje” rodomų mažo formato darbų parduodami 55.
Parodos paveiksluose galima pamatyti, kaip senosios Graikijos mitų herojai tampa kasdienio gyvenimo dalyviais.
Nenuostabu, kad A.Kisarauskaitei vaikystėje jie atrodė tokie pat realūs kaip ir kaimynai.
„Tėtis visada buvo kovotojas – gimęs ir užaugęs didžiulėje kalėjimo sistemoje, puikiai supratęs savo kovos beviltiškumą. Ir nors tai labai asmeniška, man gera nors žvilgsniu paklaidžioti po šį rūstų pasaulį.
Gal todėl, kad čia žmonės kovoja dėl savo idėjų, net jeigu atrodo, kad nėra vilties. Jie ir po tėvo mirties lieka gyventi, kalbėtis su mumis apie žmogaus valią, humanizmą”, – sakė menininkė ir fotografė A.Kisarauskaitė.
Langas į pasaulį – Lenkija
Kolekcininkus V.Kisarausko darbai domina dar ir todėl, kad jo kūryba išsiskiria iš jo laikotarpio lietuviškos tapybos ir grafikos konteksto. Dauguma menotyrininkų pabrėžia, kad V.Kisarauskas, būdamas ne tik tapytojas, bet ir puikus meno kritikas, pasižymėjo ypač plačiu kultūriniu akiračiu.
„V.Kisarauskas buvo vienas to laiko šviesulių – labai naujas, labai modernus. Tuo metu mūsų tapyboje vyravo Antano Gudaičio mokykla, todėl V.Kisarausko kūryba buvo nelabai toleruojama.
Ideologijos sargai jį nuolat kritikuodavo dėl polinkio į abstraktumą”, – sakė nemažai su dailininku bendravusi menotyrininkė N.Tumėnienė.
Ji priminė, kad tik 1959 metais Maskvoje ir Sankt Peterburge sovietų valdžia leido viešai parodyti impresionistų kūrybą.
Taigi lietuvių menininkams langu į meno pasaulį tapo Lenkija, kurioje tuo metu jau veikė ir Moderniojo meno muziejus.
Lenkijos dailininkai dažnai kviesdavo į plenerus kolegas iš Lietuvos.
Pasak N.Tumėnienės, lenkai anuomet ir tapyboje buvo daug drąsesni. O jei pradėtume vardinti lietuvių dailininkus, kurie dalyvavo tuose pleneruose, tai būtų visi tie, kurie drąsiai žengė naujovių link.
Nuo asambliažų iki scenografijos
Tapytojas, grafikas ir scenografas V.Kisarauskas gimė 1934 m. Augmėnuose.
Nuo 1959 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Malborkas, Krokuva, Osaka, Nansi, Ryga).
Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo plėtoti koliažo, fotomontažo techniką, kurti asambliažus. Sukūrė ir mozaikų, medalių, estampų, ekslibrisų, scenografiją spektakliams ir kino filmams (A.Grikevičiaus „Ave, vita”, R.Vabalo „Mainai”).
1988 m. spalio 27 d. V.Kisarauskas mirė viešėdamas Niujorke (palaidotas Vilniuje). Po mirties jo kūryba įvertinta valstybine premija.
Dailininko kūrinių turi įsigiję Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Rusijos, JAV muziejai.