Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengta jubiliejinė fotografo ir fotografijos istoriko, Nacionalinės premijos laureato S.Žvirgždo retrospektyva „Lietuviški peizažai” sulaukė kolegų įvertinimo ir publikos susidomėjimo.
Parodoje rodomos ir S.Žvirgždo parašytos Lietuvos fotografijos istorijos knygos.
– Dėl domėjimosi Lietuvos istorija jums po mokyklos teko ketverius metus praleisti Mordovijos (Rusija) lageryje. Ar ten pradėjote fotografuoti? – paklausiau S.Žvirgždo.
– Kas leis fotoaparatą vežtis į lagerį? Nors įvairiais nelegaliais būdais jų ten atsirasdavo. Turėjau ir nuotraukų iš tų laikų. Jos dabar Nacionalinio muziejaus kolekcijoje.
Bet mano pirmasis fotoaparatas, kurį dėdė padovanojo mokyklos baigimo proga, liko namuose. Lageryje išmokau gerai lietuviškai rašyti, pramokau ir retorikos, ir anglų kalbos.
Tyrinėdamas Pamaskvio hidronimus priėjau prie išvados, kad ten kažkada gyveno baltai.
Dabar tai įrodyta, o anuomet skambėjo kaip erezija.
Politiniai kaliniai – rinktinė publika, taigi buvo ir iš ko mokytis, ir su kuo padiskutuoti. Svajojau tapti vertėju. Mano pirmasis vertimas – lageryje į rusų kalbą išversta Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija”.
– Lageryje skaitėte A.Šapokos istoriją? Juk tais laikais buvo pavojinga net turėti ją namuose.
– Lietuvos istorija buvo įrišta į Komunistų partijos istoriją „Trumpas VKP(b) kursas”. Knygoms slėpti naudoti ir Karlo Marxo veikalai, ir Lenino raštų tomai. Tokią „paruoštą” literatūrą mums atsiųsdavo siuntiniuose iš Lietuvos. Juk mano mama prieš karą dirbo knygyne, o patėvis buvo vienas prezidento Antano Smetonos adjutantų, pats ragavęs kalinio duonos.
Saugumas manimi susidomėjo todėl, kad 1958 metais Vilniaus 16-ojoje vidurinėje mokykloje su Vladu Šakaliu (jis vėliau pėsčiomis per Suomiją pabėgo į Vakarus) ir kitais bendramoksliais buvome įkūrę organizaciją „Laisvoji Lietuva”. Vasario 16-ąją ant Trijų kryžių kalno iškėlėme trispalvę, platinome įvairius antisovietinius lapelius.
Net keletą metų išsilaikėme. Bet mano namo antrajame aukšte gyveno saugumietis, kuris ilgą laiką mus sekė. Kai 1961 metais mus suėmė, buvo per daug įrodymų ir liudininkų parodymų, kad galėtume išsisukti. Po ketverių metų grįžęs iš lagerio svėriau tik 40 kilogramų.
– O kada pradėjote fotografuoti? Ar iš karto pajutote, kad fotografija gali tapti jūsų profesija?
– Ne, buvau pradėjęs studijuoti istoriją universitete. Būčiau tapęs archeologu. Tačiau po lagerio kelias į mokslus buvo uždarytas.
Taigi pramokau elektriko profesijos. Vienu metu gyvenome kaime, žmonos tėviškėje Pasvalio rajone. Buvau ten vienintelis, kuris turėjo fotoaparatą ir mokėjo daryti nuotraukas.
Todėl partijos sekretorius paprašė nufotografuoti žydintį sodą ir karvių bandą vadinamajai vaizdinei agitacijai.
Už tai gavau pirmąjį honorarą – net 100 rublių.
Rimčiau fotografija užsiėmiau tik grįžęs į Vilnių. 1970 metais pradėjau dirbti buitinio kombinato fotografo mokiniu. Vėliau – Fotografijos meno draugijos laboratorijoje. 1980 metais gavau pirmąjį Tarptautinės meninės fotografijos federacijos aukso medalį – nuo tada jau oficialiai buvau laikomas menininku. (Juokiasi.)
– Kodėl pasirinkote ne tada populiarią reportažinę fotografiją, o peizažus?
– Reportažinę fotografiją kūrė daug gerų meistrų. Tarp jų ir Antanas Sutkus ar Aleksandras Macijauskas. Supratau, kad toje srityje nebūsiu geriausias, o vilktis uodegoje nesinorėjo.
Tiesa, draugijos taryba labai smarkiai ir, mano manymu, nepelnytai sukritikavo mano pirmuosius darbus. Įtariu, kad buvo ir politinių motyvų. Fotografavau Vilniaus kiemus, apsilaupiusias sienas. Jie ir pasipiktino, kad miestas mano fotografijose – pernelyg apšepęs.
Keletą metų nesinorėjo nieko rodyti, tad pradėjau tyrinėti fotografijos istoriją. Nuo tada man rašymas padeda įveikti kūrybines krizes.
– Kodėl retrospektyvinėje parodoje nėra tų kiemų ar dar anksčiau sukurtų darbų? Juk būtų įdomu pamatyti, nuo ko pradėjote.
– Nesinorėjo daryti mišrainės. Be to, neturiu savo negatyvų iki 1977 metų. Kai skyriausi su pirmąja žmona, ji viską sudegino ar išmetė.
1980 metais perfotografavau tuos sukritikuotus kiemus. Tuomet pirmas Lietuvoje pradėjau vertikaliai fotografuoti specialiu panoraminiu fotoaparatu, kuriame naudojama plati juosta.
Juo fotografuoju iki šiol. Tokioje juostoje telpa tik šeši kadrai. Kiekvienas jų – mobiliojo telefono dydžio.
Iki šiol pats ryškinu tas juostas. Nenuostabu, kad ir fotografijų kokybė visiškai kitokia negu skaitmeninių fotografijų, kuriose vaizdas darosi kažkoks plokščias.
– Iš kur tokia trauka upėms, vandens telkiniams, kylančiam rūkui?
– Labai ilgai gyvenau Naujojoje Vilnioje. Taigi Vilnios upę fotografuoju jau 30 metų. Nuo pat ištakų iki žiočių. Esu ja ir plaukęs, nors šiaip jau vandens prisibijau, nes vaikystėje teko skęsti.
Vandens atspindžiai visuomet traukia akį.
Fotografas ypač įvertina tuos dalykus, nes kuria dramatizmą vien forma ir šviesa. Juk peizažas dažniausiai neturi turinio, nepasakoja istorijos.
Rūkas dažnai suteikia fotografijai paslapties, intriguoja, verčia ilgiau pastovėti prie darbo. Mėgstu leisti žiūrovui pačiam įžvelgti tas fotografijos detales, kurių autorius tarsi ir „nepastebėjo”.
– Ar kas nors iš žinomų Vilniaus fotografų domėjosi miesto apylinkėmis taip, kaip jūs?
– Daugiausia turbūt Janas Bulhakas, Stanislovas Fleury. Anksčiausiai – Juozapas Čechavičius. Juk kai fotografijos technika dar buvo labai sunki, nebuvo paprasta su ja keliauti.
Ir šiais laikais mano kuprinė sveria apie 20 kilogramų su visais objektyvais.
Pasiimu du fotoaparatus, dar ir stovą reikia tampyti.
Jau daugelį metų keliuosi gerokai prieš aušrą.
Būdavo, dviračiu, o žiemą slidėmis nukeliaudavau net po 50 kilometrų.
Todėl dauguma fotografijų padaryta rytą, kai teka saulė. Jei nepatingi atsikelti, gali įsitikinti, kad būtent rytą, pirmuosiuose saulės spinduliuose, išryškėja, atsiveria lietuviško peizažo grožis.
Su ilgesiu žvelgia į senosios gamtos reliktus
Pasak šviesaus atminimo fotografijos kritiko Skirmanto Valiulio, S.Žvirgždo peizažuose matyti kitokia Lietuva nei iš turistinio automobilio ar turistinėse fotografijose: „Ne vien todėl, kad jis peizažų ieškoti važiuoja dviračiu ar plaukia valtimi. Juose nėra civilizacijos ženklų – elektros stulpų, asfaltuotų kelių, mūrinių namų. Jei ir pasitaiko kokia trobelikė, tai arba Bitininkystės muziejus Aukštaitijos nacionaliniame parke, arba kokia medinukė su statinių tvora, savaime virtusi muziejumi po atviru dangumi.”
Pasak S.Valiulio, S.Žvirgždo fotografijų nebūtų galima net lyginti su A.Baranausko „Anykščių šileliu”, nes tas buvo kertamas ir tapo pirmykštės Lietuvos naikinimo simboliu. „Tiktų prisiminti S.Daukantą, poetiškai aprašiusį Lietuvos sengires. Ir S.Žvirgždas su ilgesiu žvelgia į senosios gamtos reliktus, todėl palyginimas su romantišku XIX a. jam ypač derėtų. Juolab kad tada iš literatūros miškas ir lietuvis kėlėsi į grafikos lakštus, o J.Čechavičius pradėjo savo keliones su fotoaparatu po Vilnių ir Vilniaus apylinkes”, – teigė S.Valiulis.