Vokietijoje gyvenantis ir dirbantis bosas A.Švilpa Maskvoje repetuoja Farlafo vaidmenį Michailo Glinkos operoje “Ruslanas ir Liudmila“. Netrukus šiuo veikalu po 20 mlrd. Rublių (1,7 mlrd. litų) kainavusios renovacijos istorinėje MDT salėje startuos 236-asis sezonas.
Operą stato tarptautinės garsenybės – vienas įdomiausių Rusijos režisierių Dmitrijus Černiakovas ir Vokietijoje gyvenantis rusų dirigentas Vladimiras Jurovskis.
- Artėjanti premjera - tarsi jūsų karjeros proveržis? – paklausiau A.Švilpos per jo viešnagę Lietuvoje.
- Man teko dalyvauti daugelyje įdomių projektų. Jau 15 metų dirbu Eseno teatre, bet kartu kuriu vaidmenis kituose didžiuosiuose Vokietijos teatruose, Austrijos, Olandijos scenose. Dirbau su maestro Kentu Nagano Zalcburgo festivalyje, su plačiai žinomais režisieriais Stefanu Herheimu, Hansu Neunfelsu, kitais. Bendradarbiauju su trimis agentūromis.
Lyg tyčia, kai esu užimtas, sulaukiu vos ne daugiausia pasiūlymų. Dabar prieš premjerą Maskvoje mane kvietė dainuoti „Skrajojančiame olande“ Varšuvos didysis teatras, „Kunigaikštyje Igoryje“ – didelis Lenkijos festivalis.
Kai Esene rengiau Votaną „Valkirijoje“ – vieną sudėtingiausių boso baritono partijų, atsisakiau progos dubliuoti Rene Pape (vienas žymiausių dabarties bosų – Red.) teatro „La Scala“ ir Berlyno „Unter der Linden“ spektaklyje „Reino auksas“. Kitaip šiemet nebūčiau Esene padainavęs visų trijų partijų Richardo Wagnerio „Nibelungo žiede“.
Jų imasi tik pajėgiausi bosai baritonai, o padainavusius visas tris partijas viename ciklo pastatyme turbūt suskaičiuotume ant rankos pirštų.
- Eseno scena jums pasirodė svarbesnė už „La Scala“?
- Manau, ne taip svarbu kur dainuoti, svarbiau – ką ir kaip. Kai išvažiavau į Vakarus, turėjau didelių ambicijų – siejau savo ateitį su „La Scala“, „Covent Garden“, Niujorko „Metropolitan Opera“ teatrais.
Dabar, jei ir jaučiu, kad ten dainuosiu, tokio tikslo sau nekeliu. Judu į priekį po truputį, bet tvirtai. Solistui svarbu išaugti iki tam tikro lygio. Džiaugiuosi, kad atradau save vokiečių vadinamame „schwere Fach“ – sunkiajame repertuare.
Kai pradėjau jį dainuoti, mano agentai apgailestavo, kad nesu laisvai samdomas dainininkas. Mat tuomet būčiau patrauklesnis kitiems teatrams – nereikėtų derinti pasiūlymų su Esenu. Tačiau tai reikštų blaškymąsi po įvairias scenas dainuojant skirtingą repertuarą.
Vienas mano pažįstamas geras baritonas dėl per didelio krūvio iškeliavo iš scenos ant neštuvų. O kas šiandien yra buvusi pasaulinė žvaigždė Rolando Villazonas? Dainuojant per daug ir netinkamus vaidmenis galima nepataisomai susigadinti balsą, kaip jis.
Aš karjerą Esene pradėjau nuo Papageno „Užburtojoje fleitoje“ ir Kolino „Bohemoje“, o šiemet beveik padieniui padainavau visą „Nibelungo žiedą“. Sunkiau turbūt nebūna. Siekiau to metų metus.
Tačiau dabar Esene turiu išskirtinį kontraktą, kuris man leidžia gyventi su šeima be jokių rūpesčių. Čia man privalomas krūvis – tik 20 spektaklių per metus, o už kitus gaunu honorarą kaip teatro svečias.
Per metus padainuoju po 70-80 spektaklių. Be vargo susitariu su darbdaviais dėl pasirodymų kituose teatruose. Pavyzdžiui, dabar dėl premjeros Maskvoje mane atleido nuo “Hoffmanno pasakų” premjeros Esene.
- Ar teko pakovoti dėl privilegijų?
- Jas reikėjo užsidirbti. Teatre tapau sunkiai pakeičiamas, nes dainuoju čia ir Richardą Wagnerį, ir Wolfgangą Amadeų Mozartą, ir netgi barokinę muziką, todėl man buvo sudarytos išskirtinės kūrybos sąlygos.
Kai sutikau dainuoti Georgo Friedricho Handelio operoje “Herkulis“ (“Hercules”), pusė teatro kalbėjo, kad nesąmonė “vagneristui” imtis barokinės operos. Tačiau po premjeros skeptikų nuomonė pasikeitė.
Mūsų profesijoje daug lemia aplinkybės ir sėkmė. Man pasisekė, kad Eseno teatrui vadovauja puikus dirigentas Stefanas Solteszas. Aš daug su juo dirbu ir gaunu iš jo gerų patarimų.
Jei būčiau likęs Ciuriche, kaip man siūlė praleidus metus Ciuricho operos studijoje, dabar nedainuočiau R.Wagnerio “Nibelungo žiedo”. Ciuricho teatras yra per didelis ir per daug matomas, kad augintų savo artistus – jam naudingiau kviestis svarbiems vaidmenims garsius vardus.
- Ar važinėjate į garsenybių kursus?
- Pasiekus tam tikrą brandą sunku surasti tinkamą pedagogą. Vienas autoritetas man bandė įteigti, kad viską darau blogai, kai jau dirbau Karlsrūhės teatre, buvau dainavęs spektakliuose Ciuriche su Nicolaiumi Gheurovu, Edita Gruberova ir kitomis operos žvaigždėmis.
Vienintelis nuolatinis mano pedagogas nuo studijų Vilniuje laikų yra profesorius Vladimiras Prudnikovas. Jis – lyg statybininkas, išiejęs namo pamatus ir sutvirtinęs jo sienas. Prie statinio apdailos prisidėjo ir kiti meistrai, bet apie patį namą daugiausiai žino mano profesorius. Dar studijų metais jis man įdiegė, kad gausiu iš jo dainavimo pagrindus, o po to turėsiu dirbti pats.
Geriausi kursai – tai darbas gerame teatre su patyrusiais profesionalais. Kai tik įmanoma, padirbėju ir su V.Prudnikovu. Su juo rengiau Boriso Godunovo vaidmenį Olandijos teatrui.
Aš tikiuosi, kad profesorius kada nors mokys ir mano dukrą Kristiną. Ji nuo dvejų metukų žino, kad bus operos solistė. Dabar jai 14 metų. Daug kas vadina Kristiną Briunhilde, nes ji moka atmintinai visą R.Wagnerį, daug laiko praleidžia su manimi teatre.
Šeima yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Aš - namų žmogus, negaliu gyventi pagal principą: mano namai ten, kur mano lagaminas. Net per atostogas viešbučiai man pirmiausia asocijuojasi su darbu, todėl jų vengiu.
- Dėl to laisvas savaites kasmet praleidžiate su tėvais Lietuvoje?
- Mano šeimai net nekyla klausimų, kur atostogausime. Esame pasistatę namą Klaipėdoje. Dabar jame gyvena mano tėvai. Galbūt kada nors, kai duktė ir sūnus užaugs, grįšime ten gyventi.
Aš esu klaipėdietis, Klaipėdos konservatorijoje susipažinau su savo žmona. Mudviejų sentimentai Lietuvai kuo toliau, tuo labiau stiprėja.
Buvo gera po ilgo laiko nueiti ir į operos teatrą Vilniuje. Pasijutau čia kaip prieš 20 metų, kai mes, studentai, teatre leisdavome ištisas dienas: žiūrėdavome repeticijas, bendraudavome, dirbdavome statistais.
Čia dainuojantys solistai mums atrodė pasaulinės žvaigždės, pats teatras – pasaulinis. Manau, tai buvo gražiausias mano gyvenimo tarpsnis. Vėliau tokių emocijų nepatyriau.
Šį sezoną grįšiu į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą dainuoti „Skrajojančiame olande“ ir „Valkirijoje“.
Dainuoja pagrindinius vaidmenis
A.Švilpa studijavo dainavimą profesoriaus V.Prudnikovo klasėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tobulinosi Ciuricho teatro (Šveicarija) operos studijoje.
1996 m. dainininkas dirbo Karlsruhės operos teatre Vokietijoje, nuo 1997 m. yra Eseno “Aalto” muzikinio teatro solistų ansamblio narys. Jis taip pat dainavo Berlyno “Deutsche Oper”, Dresdeno “Semper Oper”, Miuncheno valstybiniame, Diuseldorfo, Štutgarto, Kelno, Hanoverio, Liubeko, Sarbriukeno operos teatruose Vokietijoje, “Nationale Reisopera Enschede” Olandijoje, Vienos “Volksoper”.
2002 m. A.Švilpa pasirodė Zalcburgo festivalyje, A.Zemlinsky operoje “Der König Kandaules“. Spektaklio įrašą išleido „Andante“.
2004 m. solistas buvo apdovanotas Šiaurės Reino Vestfalijos žemės prizu.
A.Švilpa sukūrė pagrindinius vaidmenis “Nibelungo žiedo” cikle, “Skrajojančiame olande”, “Salomėjoje” (Johananas), , “Elektroje” (Orestas), “Figaro vedybose”, “Don Žuane” (Leporelas), “Fauste” (Mefistofelis), “Karmen” (Eskamiljas), “Toskoje” (Angelotis), “Kaimietiškoje garbėje” (Alfijus), “Kunigaikštyje Igoryje”, “Borise Godunove”, “Hercules” ir kitose operose.