Fotomenininkas A.Kunčius atvėrė langus į prarastą laiką

Vilniaus šiuolaikinio meno centre surengtoje parodoje „Algimantas Kunčius. Kino užrašai: 1979-1984“ į užmarštį nugrimzdęs laikas atgyja be jokių įžangų ar istorinių siužetų. Tarsi paveikslai ant sienų sukabinti monitoriai virsta langais į praeitį, už kurių vyksta tikras gyvenimas - nepadailintas ir nesureikšmintas.

Vienoje salėje - viešos erdvės: Vilniaus Gedimino prospektas, Palangos tiltas, Orvydų sodyba ar Kryžių kalnas. O įžengęs į kitą salę pasijunti žinomų menininkų, meno tyrinėtojų ar filosofų apsuptyje. Gali stebėti filmų herojus ar tiesiog smalsiai pasižvalgyti po praėjusio amžiaus butus, dirbtuves, vasarnamius ir parodų sales.

Aplink žiūrovą - vien vaizdai, jokio garso. Žymūs to laiko menininkai grimuojasi, grėbia šieną, rašo, kalbasi, apžiūrinėja kitų paveikslus ir rodo savus. Tik ausinėse gali išgirsti dainininkės Giedrės Kaukaitės ar dailėtyrininkės Halinos Kairiūkštytės balsą.

Vos įžengęs į tamsą pasijunti taip, tarsi būtum patekęs į A.Kunčiaus fotografijų parodą. Tas pats metaforiškas kadras, tas pats įdėmus ir mąslus žvilgsnis. Tik darbų formatai gerokai didesni, ir vaizdas - judantis.

„Aš fotografavau prie jūros daugelį metų ir labai norėjau, kad tie mano fotografijos ciklai pajudėtų laike, erdvėje. Tačiau fotoaparatas dažniausia nepatraukia žmonių dėmesio, o 16 mm kamera dirbo taip garsiai kaip mano zaporožietis. Jaučiausi kaip tikras paparacis“, - prisiminė 72 metų fotomenininkas.

Paimti į rankas kamerą A.Kunčių paskatino gamtininkas Česlovas Kudaba. O filmuoti laisvai, be jokių specialių mokslų ir įsipareigojimų, tarsi rašytum dienoraštį, padrąsino filmininko Jono Meko viešnagė tėviškėje 1977 metais.

Priežastis taip pat atsirado pakankamai svari. Tai noras užfiksuoti ir palikti istorijai savo uošvio, žymaus tapytojo A.Gudaičio gyvenimo fragmentus. Darbo prie molberto akimirkas, poilsį su šeima, diskusijas su kolegomis menininkais. Juk net ir geriausios fotografijos negali konkuruoti su kino juostoje tekančiu laiku.

„Atėjus sovietams visi menininkai pasitraukė į Vakarus, o A.Gudaitis liko, kaip ir skulptoriai Juozas Mikėnas ar Petras Aleksandravičius. Nesinori, kad būtų pamiršta, kaip mums visiems reikėjo, kad jie liktų, kad pratęstų prieškario kultūros tradiciją. Kiek jiems teko dėl to iškentėti, kiek valdžia murkdė ir A.Gudaitį, ir kitus“, - žvalgydamasis po parodą kalbėjo A.Kunčius.

Tai, kad parodoje nėra garso, tapytojo Valentino Antanavičiaus manymu suteikia parodai papildomą matmenį, primena nebyliojo kino laikus.

Tiesa, ekranų sukabinimas vienas šalia kito tapytojui trukdė susikaupti. Tuo tarpu daugelį kitų, tarp jų ir literatūrologę Viktoriją Daujotytę, tiesiog sužavėjo parodos kuratorės Astos Vaičiulytės sukurta vaizdų polifonija.

Kuratorė prisipažino, kad vos sužinojusi, jog fotomenininkas A.Kunčius turi gausų kino archyvą, ji net neabejojo, kad tai be galo įdomi medžiaga. „Ši paroda - ne koks nors konceptualus projektas, o tiesiog galimybė pamatyti nedidelę įspūdingo archyvo dalį“, - sakė A.Vaičiulytė.

Tuo tarpu žinomas menininkas Deimantas Narkevičius suabejojo, ar pakanka archyvinę medžiagą pateikti taip paprastai, nors ir labai estetiškai. Jo manymu kuratorius žiūrovui turi duoti raktą, palengvinantį kelionę po gerokai nuo mūsų nutolusį laiką.

„Man labai patinka A.Kunčiaus fotografijos, jis vienas intelektualiausių mūsų fotomenininkų. Laiko matmuo, įvairūs pasikartojimai labai svarbūs jo fotografijų cikluose, todėl gaila, kad parodoje nepasistengta sukurti tam tikros vaizdų dramaturgijos“, - sakė D.Narkevičius.

„Nieko nemontavau ir „nedariau kino“. Apskritai, nei fotografuodamas, nei filmuodamas niekada nesistengiau palengvinti žiūrovo dalios. Jei kas nors neaišku, galima pasiskaityti parodos kataloge“, - nesutiko su priekaištais ekspozicijai A.Kunčius.

„Būna gyvenime stebuklų. Ir tai, kad mano filmais susidomėjo jaunimas - vienas iš jų. Nemažai juostų jau pradėję nykti, kitos ir anuomet buvo prastos kokybės. Skaitmenizavus jos ne tik išsaugotos, bet išryškėjo ir daug unikalių kadrų. Pavyzdžiui, galima pamatyti Liudą Truikį, kuriantį legendinę „Don Karlo“ scenografiją Vilniuje. Nors filmavau labai tamsioje patalpoje“, - džiaugėsi autorius.

„Tai turbūt pati gražiausia mūsų paroda šiais metais“, - A.Kunčiaus darbų įtaigai pasidavė ir Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas.

Tačiau paklaustas, ar galima būtų pavadinti A.Kunčių sovietmečio J.Meku, K.Kuizinas nepanoro sutikti su tokiu palyginimu. Jo manymu A.Kunčius - poetas, kurio kiekvienas kadras - tarsi užbaigtas kūrinys, tuo tarpu J.Mekas su vaizdu elgiasi daug paprasčiau, tiesiog panaudoja jį savo pasakojimui.

K.Kuizinui pritarė ir vienas iš A.Kunčiaus filmų herojų - filosofas ir politikas Romualdas Ozolas. „Mane labiausiai džiugina tai, kad A.Kunčius nežudo tikrovės, su ja elgiasi pagarbiai. Ne tik su savo filmų herojais, bet ir su gatve, namu, vėju. Tuo tarpu J.Mekas - žudo ją, dekonstruoja ir laužo, užtempdamas ant savo kurpalio“, - sakė jis.

Jei R.Ozolas juokavo, kad jaunimui A.Kunčiaus filmai - gyvos iškasenos, tai tapytojas V.Antanavičius įžvelgė juose prarasto laiko laiko paieškas. Juk čia daugybė detalių, kurios kaip garsieji M.Prousto pyragėliai, padeda žiūrovams išryškinti ir savo atminties juostas.

„A.Kunčiui nesurežisuotas gyvenimas yra tikresnis už bet kokią režisūrą, tuo jie ir skiriasi nuo J.Meko filmų. Puikūs J.Meko darbai, kuriuose užfiksuoti pirmieji pokario metai, emigrantai, bet vėliau jis truputį spekuliuoja - tapo garsus, nes su labai garsiais menininkais draugavo ir juos nufilmavo. A.Kunčius tuo nepiktnaudžiauja“, - įsitikinęs V.Antanavičius.

Vienas ryškiausių vyresniosios kartos lietuvių fotomenininkų A.Kunčius gimė 1939 m. Pakruojyje. Studijavo teisę ir muzikos pedagogiką, o nuo 1963 metų dirba fotografijos srityje.

A.Kunčius buvo ilgametis žurnalo „Kultūros barai“ fotoreporteris bei fotografijos skyriaus redaktorius, sukūręs portretų serijas „Susitikimai“ (1964-1984) ir „Sekmadieniai“ (1968-1985), įamžinęs miestus fotografijų cikluose „Miunchenas balandyje“ (1990) ir „Vilniaus gatvėse“ (nuo 1975).

A.Kunčiaus peizažinių fotografijų seriją „Tolių vaizdai“, 2001 metais išleista knygos formatu, įvertinta Nacionalinė kultūros ir meno premija.