Gausus būrys panevėžiečių meno mylėtojų konferencijos metu turėjo galimybę pasiklausyti žinomų paveldo specialistų, dailėtyrininkų pranešimų apie sienų tapybą Lietuvoje bei Panevėžio vyskupijos bažnyčiose.
Apie sienų tapybą Lietuvoje nuo XV a. iki XX a. pradžios pasakojo dailės istorikė, mokslų daktarė Dalia Klajumienė, o sakralinio meno žinovė, humanitarinių mokslų daktarė Skirmantė Smilingytė Žeimienė skaitė pranešimą „Panevėžio vyskupijos bažnyčių sienų tapyba ir polichromija XX a. 1-oje pusėje“.
Konferencijos dalyviai taip pat turėjo galimybę menotyros specialistų lydimi apsilankyti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje ir Palėvenės (Kupiškio r.) dominikonų vienuolyno statinių ansamblyje ir savo akimis pamatyti juos puošiančius dailės kūrinius.
Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje meno mylėtojai turėjo galimybę apžiūrėti žymių dailininkų Jono Mackevičiaus (1872-1954) ir Povilo Puzino (1907-1967) nutapytas freskas. Apie J.Mackevičiaus freską „Polocko mūšis“, nutapytą 1932 metais, o restauruotą 2004 metais bei P.Puzino sieninę tapybą („Sibilės“, „Pranašai“) išsamiai pasakojo vilnietis dailininkas, restauratorius Gintaras Palemonas Janonis.
Vėliau konferencijos dalyviai vyko į vaizdingoje Kupiškio rajono vietoje, prie Noriūnų kaimo stūksantį Palėvenės dominikonų vienuolyno ansamblį ir Šv.Dominyko bažnyčią.
Deja, kol kas restauratoriai pluša tik Šv.Dominyko bažnyčioje. Jau restauruotas Šv.Dominyko altorius, dabar restauratoriai darbuojasi prie Šv.Tomo Akviniečio – mokyčiausio iš dominikonų vienuolių. Konferencijos dalyviai grožėjosi įspūdingais šios dominikonų statytos bažnyčios altoriais, stebuklingų galių turinčia Nukryžiuotojo skulptūra (XVII a.), pripažinta viena išraiškingiausių to meto skluptūrų Lietuvoje, Šv.Florijoną vaizduojančia freska, netoli centrinio altoriaus nutapyta po XIX amžiuje bažnyčioje kilusio gaisro. Garbingoje vietoje tebestūkso išlikusi bažnyčios fundatoriams skirta ložė su šių didikų herbais.
Tačiau menotyrininkų nulydėti į greta esantį vienuolyno pastatą konferencijos dalyviai aikčiojo jau ne iš susižavėjimo, bet apgailestaudami, kaip akyse nyksta apleistas kultūros paveldas. Septynioliktame amžiuje pastatytas puikus dviaukštis vienuolių gyvenamasis namas dabar užklydusius smalsuolius pasitinka tuščiomis langų akiduobėmis ir irstančiomis sienomis, prakiurusiu stogu.
Dr. D.Klajumienės teigimu, vienuolyną reikėtų kuo greičiau restauruoti, nes jei dar stovės tokios būklės, netrukus nebebus, ką tvarkyti. Palėvenės vienuolynas turtingas savo istorija, gamtovaizdžiu, čia galima būtų įkurti kultūros ar religijos centrą.
Projekto vadovė, Panevėžio miesto dailės galerijos darbuotoja Virginija Januševičienė po konferencijos džiaugėsi nesitikėjusi, kad atsiras tiek daug žmonių, besidominčių kultūros paveldu.
„Sienų tapyba- gana specifinė tema, tačiau kokia ji gali būti įdomi ir viliojanti, kai pranešimus skaito tikri šios srities fanatikai, prisiekę savo srities specialistai. Žmonėms didžiulį įspūdį paliko išvyka ir pasivaikščiojimas po Palėvenės vienuolyną, kuriame tarsi jauti alsuojant dominikonų dvasią. Nuostabu griuvėsiuose patiems atrasti išlikusios freskos fragmentą, pajusti celės vėsą, nubrėžti buvusios presbiterijos ar bibliotekos ribas. Jaukioje Palėvenės Šv.Dominyko bažnyčioje, garsėjančioje stebuklingu Kristaus altoriumi, įvyko mažas stebuklas- užgiedojus vokaliniam kvartetui „Bel Canto“ ūmai nušvito saulė, nors prieš tai pliaupte pliaupė lietus. O vyrai juokavo, kad didžiausias tą dieną bažnyčioje išmelstas stebuklas – lietuvių krepšininkų pergalė prieš slovėnus“.