Ketvirtadienį vėlų vakarą po finalinių perklausų sostinės Nacionalinėje filharmonijoje ir Šv.Kazimiero bažnyčioje paaiškės 12-ojo tarptautinio M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso nugalėtojai. Būtent šiandien švenčiamas ir M.K.Čiurlionio gimtadienis.
Pianistų konkurso finale varžosi šeši Lietuvos, Danijos ir Rusijos atlikėjai. Mūsų šaliai jame atstovauja Martyna Jatkauskaitė, Veronika Kopjova, Motiejus Bazaras ir Rokas Valuntonis.
Konkurso įspūdžiais sutiko pasidalyti žiuri pirmininkas, žymus Suomijos pianistas, J.Sibeliaus akademijos Helsinkyje profesorius Erikas T.Tawaststjerna.
– Jūs jau ketvirtą kartą dirbate M.K.Čiurlionio konkurso pianistų žiuri.
Kuo skiriasi šiemetis konkursas nuo ankstesnių?
– Jo lygis yra aukščiausias. Be to, šiemet varžosi daugiausia konkursantų.
Manau, kad daugelis nepatekusiųjų į finalą ateityje sėkmingai sieks karjeros. Aišku, norėjosi finale matyti daugiau nei šešis pianistus, bet to neleidžia konkurso sąlygos.
– Ar tai, kad net 22 iš 39 konkursantų atstovavo Lietuvai, nesumenkino konkurso tarptautinio prestižo?
– Manau, kad M.K.Čiurlionio konkursas yra svarbus tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu aspektu. Jis įtvirtina M.K.Čiurlionio reikšmę lietuvių muzikai ir kultūrai.
Be to, pianistų pajėgos Lietuvoje yra galingos, ypač turint omenyje šalies mastelį. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje fortepijono studentų yra daugiau nei Helsinkio, Stokholmo ar Oslo akademijose.
Pianistams labai svarbi galimybė dalyvauti ir siekti sėkmės rimtame tarptautiniame konkurse.
Šios specialybės muzikantams beveik nėra kitų būdų įtvirtinti savo profesinę kvalifikaciją.
Sakyčiau, šiemet įdomių ir labai aukšto lygio lietuvių pianistų konkurse yra daugiau negu anksčiau. Aišku, norėtųsi gausesnio konkursantų būrio iš užsienio. Sunku paaiškinti, kodėl į konkursą neatvyko Vakarų Europos atstovų. Gal dėl to, kad M.K.Čiurlionis ten dar mažai žinomas?
Gali būti, kad kiti konkursai pianistams atrodo patrauklesni ir dėl apdovanojimų, laureatams atveriamų galimybių.
Tačiau M.K.Čiurlionio konkurso premijos visai neblogos (pirmosios – po 10 tūkst., antrosios – po 6 tūkst., trečiosios – po 3 tūkst. eurų (apie 34 tūkst., 20 tūkst. ir 10 tūkst. litų) – Red.).
Kita vertus, maža Lietuva negali varžytis su didžiausių pasaulio konkursų, kurie disponuoja įspūdingais premijų fondais ir imasi globoti laureatus net ne vienus metus, rengėjais.
– Vadinasi, beviltiška tikėtis didesnio tarptautinio susidomėjimo M.K.Čiurlionio konkursu?
– Jeigu jo programoje būtų mažiau privalomos lietuviškos muzikos, Vakaruose susidomėjimas juo galbūt išaugtų.
Tipiško vakariečio, ko gero, neįkvepia perspektyva mokytis kelių jam nežinomo M.K.Čiurlionio kūrinių ir dar atmintinai išmokti šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus kūrinį.
Juolab kad konkurso prizai nėra pribloškiami, o darbo – tikrai daug. Šiuolaikinis lietuviškas kūrinys – puiki idėja, bet gal jį būtų galima groti iš natų?
Tiesa, šiemet lietuviškas repertuaras buvo kiek sumažintas, bet nedaug.
– Kas, jūsų nuomone, svarbiau konkursui – išsaugoti savo veidą ar privilioti daugiau atvykėlių?
– Paliksiu tai spręsti konkurso rengėjams. Labai gerbiu M.K.Čiurlionio konkursą ir jo idėjas. Mes, mažų šalių atstovai, turime tikėti savo kultūra.
Mes niekada neprilygsime didžiosioms šalims savo galimybėmis ir įtaka, tačiau be mūsų kultūros neegzistuotų Europa.
Lietuvos, Suomijos, Vengrijos ir daugybės kitų nedidelių šalių kultūra yra svarbi Europos tapatybei.