Prancūzijoje gyvenanti režisierė Nino Kirtadzė Vilniuje parodys dokumentinį filmą apie Gruzijos įvykius ir žmones.
Šeštadienį ir sekmadienį su kino žiūrovais susitiksianti 43 metų N.Kirtadzė – drąsi dokumentininkė, publicistinio kino meistrė. Filme „Šis tas apie Gruziją” ji pasakoja apie savo gimtinę, išgyvenusią karą.
Prieš seansus „Lietuvos rytas” pakalbino N.Kirtadzę.
– Jei apskritai įmanoma sukurti gražų filmą apie politinį konfliktą, „Šis tas apie Gruziją” – puikus to pavyzdys. Ką supratote apie Gruziją ir save kurdama šią juostą?
– Supratau labai daug apie skaudų visa ko trapumą.
Filmuojant buvo daugybė spąstų, į kuriuos rizikavau patekti kaip gruzinė ir kaip režisierė.
Vienas pirmųjų klausimų, į kuriuos teko atsakyti, – ar stengtis į istoriją įsipainioti emociškai ir būti šališkai, ar žaisti vadinamojo objektyvumo korta.
Subjektyvus kelias – nuoširdesnis. Pasirinkau jį. Šiame filme atvirai kalbu apie savo tautą ir jos skausmą.
Turėjau išsakyti, ką jaučiau, ne tik todėl, kad kalbu apie savo gimtinę, bet ir dėl daugybės kitų mažyčių buvusios Sovietų Sąjungos šalių, kurios susiduria su panašiais dalykais ir yra priklausomos nuo sprendimų, priimamų už jų teritorijos ir politinės galios ribų.
– Filmo pavadinimas kuklus – „Šis tas apie Gruziją”. Tačiau apie šią šalį juostoje pasakoma daug. Kokia pavadinimo atsiradimo istorija?
– Norėjau, kad pavadinimas būtų kiek galima paprastesnis.
Filme – tik vienas iš daugelio požiūrių – aš jokiu būdu nesikėsinu pasisavinti tiesos.
Keista, filmuoti pradėjau 2008-ųjų sausį, kai buvo likę 8 mėnesiai iki karo pradžios. Jaučiau, kad greitai kažkas atsitiks.
– Filme tarsi lyginate politinius Gruzijos veikėjus ir paprastus žmones. Keista, kad abi pusės pavaizduotos taip žmogiškai, intymiai.
– Siekiau parodyti pažeidžiamą politinės arenos pusę, o ne sceną, kurioje visi yra užtikrinti, pasitikintys savimi.
Buvo svarbu atskleisti, kas darosi, kai šalis staiga atsiduria pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.
Ką patiria konfliktinio ruožo gyventojai ir politikai? Koks jausmas apima sekant naujienų agentūrų komentarus apie tavo likimą? Ką reiškia išgyventi nepakeliamą nežinios akimirką?
Todėl privalėjau filmuoti ir pirmąjį šalies žmogų – prezidentą. Žinoma, kad patektum ir filmuotum ten, kur žmogus su kamera paprastai neįleidžiamas, reikėjo daug kantrybės ir nervų.
– Kamera tarsi stebi stebėtojus: žmones, stebinčius kitus žmones, sekančius vakaro naujienas ar žvelgiančius į sugriautus pastatus. Koks to tikslas?
– Kuo daugiau susitelki į stebėjimą, tuo geriau supranti save ir aplinką. Stebėjimas primena meditacinę būseną, veidrodį, kuriame matome savo pačių ir pasaulio atvaizdą.
– Kokie iššūkiai laukė?
– Sunkiausia buvo filmuoti per karą. Filmavimo grupė buvo maža, nerimą kėlė medžiagos kokybė. Filmuojant patikros punktuose kilo stiprus atsakomybės už personažus jausmas.
Kai kurios medžiagos negalėjau panaudoti, kad filmo herojai neatsidurtų pavojuje. Kartais buvo sunku nuspręsti, filmuoti ar ne. Galiausiai turėjau nuolat galvoti, kaip apsaugoti medžiagą, jei nutiktų kas nors netikėta.
Filmavome laukuose, pilnuose sprogmenų, bombų liekanų, buvo neramu dėl komandos. Nenusakomas jausmas apėmė filmuojant susprogdintus namus, kai iš griuvėsių išėjo senukas su vynuogių keke rankose ir pasiūlė pasivaišinti.
– Filmas vaizduoja 2008-uosius. Kaip šiuos metus nusakytumėte vienu sakiniu?
– Tai buvo metai, per kuriuos išgaravo vaikiškos iliuzijos, mirtis ir kančia buvo visiškai arti, o žmogiškumas ir bendrumas buvo neįkainojami.
Festivalyje – gruziniški motyvai
* Šiandien sostinės kino centre „Skalvija” prasideda aštuntasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Jį atidaro A.Stonio „Raminas” – bendras lietuvių, latvių ir gruzinų filmas apie buvusį imtynių čempioną, kadaise įveikusį septynis priešininkus per vieną minutę. A.Stonys su operatoriumi A.Kemežiu filmavo Kachetijos miestelyje, kur gyvena 75 metų Raminas Lomsadzė (nuotr.). Dokumentininkai keliavo su herojumi per visą Gruziją į kaimą, kur Raminas tikėjosi sutikti prieš pusšimtį metų prarastą mylimąją. Ar sutiko? Atsakymas – filme, kuris festivalyje bus parodytas tris kartus. „Raminą” jau matė Niono, Maskvos kino festivaliai, jo laukia Florencija, Triestas, Helsinkis.
* N.Kirtadzė savo filmą „Šis tas apie Gruziją” rodys šeštadienį „Skalvijoje”, o sekmadienį – „Pasakoje”. N.Kirtadzės biografija – spalvinga: baigusi literatūros studijas ji dirbo Gruzijos prezidento E.Ševardnadzės patarėja, taip pat rašė straipsnius apie ginkluotus susirėmimus Kaukaze. Nuo 1997 m. N.Kirtadzė gyvena Prancūzijoje, o filmuoti dokumentinio kino vis grįžta į šalį, kurią pažįsta geriausiai. Už filmą „Durakovas – kvailių kaimas”, kurį 2009 metais matė ir Lietuvos žiūrovai, menininkė pelnė geriausios režisierės apdovanojimą Sandanso festivalyje JAV.