Kauno valstybiniame dramos teatre šią savaitę įvyko 75 metų režisieriaus J.Jurašo spektaklio „Apsivalymas” premjera. Jis pastatytas pagal estų kraujo turinčios suomių rašytojos Sofi Oksanen pjesę ir romaną „Valymas”.
34 metų S.Oksanen kūriniuose kalbama apie sovietinės ir posovietinės Estijos patirtį, būdingą daugeliui Rytų Europos šalių, ypač trims Pabaltijo respublikoms.
Pjesėje ir romane gretinami du Estijos istorijos laikotarpiai – pokaris ir nepriklausomybės pradžia bei dviejų skirtingų kartų esčių moterų patirtis.
Šalies okupacija metaforiškai lyginama su moters kūno išprievartavimu. Visos tautos patirtis rodoma per dviejų moterų asmenines dramas.
J.Jurašas tvirtino, kad jis naujuoju spektakliu labiausiai siekė publiką paskatinti pažvelgti į save – prisiminti praeitį ir pabandyti apsivalyti, nes tiktai taip visuomenė gali tapti sveikesnė.
– Kodėl susidomėjote S.Oksanen kūryba ir ėmėtės statyti spektaklį pagal jos pjesę bei romaną „Valymas”? – „Lietuvos rytas” paklausė J.Jurašo.
– Mane visada domino sudėtingos ir nepatogios temos.
S.Oksinen kūrinius spektakliui pasirinkau todėl, kad ji kalba ir mums, lietuviams, svarbiomis temomis.
Pagrindinės spektaklio herojės Alydės Trū (aktorė Eglė Mikulionytė) būtis – dvilypė. Rūsyje slėpdama mylimą partizaną ji gyvena su sovietiniu partiniu funkcionieriumi.
Egzistencija užčiauptomis lūpomis, smurtas, priespauda ir veidmainystė – sovietinio gyvenimo būdo ypatybės. Jų padarinius juntame ir šiandien.
Vis dar bijoma kalbėti tiesą ir pripažinti savo klaidas, nuodėmes.
Vaidinimo herojė sugeba pažvelgti tiesai į akis – stoja į akistatą su savo sąžine ir randa jėgų apsivalyti per ugnį.
Mūsų visuomenė, deja, dar nėra apsivaliusi – tauta dar nėra atlikusi viešos išpažinties ir atgailos.
– Sakote, kad visuomenė iki šiol bijo pažvelgti į savo gyvenimą sovietmečiu. Kaip manote, kodėl?
– Nepriklausomybei jau 20 metų. Tačiau tai, kas vyko sovietmečiu, mes neretai linkę nutylėti – nenorime draskyti žaizdų, nes skauda. Net užuominos apie tas žaizdas sukelia diskomfortą.
Nenorime prisiminti, kad okupacijos metais daugelis buvo sukišę rankas į tą patį puodą.
Visi, kurie tylėjo ir taip prisidėjo prie neteisybės, melo skleidimo, buvo savotiški kolaborantai. Bijant tai pripažinti toliau gyvenama melu, o tai stabdo pažangą.
Spektaklį ėmiausi statyti ir todėl, kad man gaila išniekintos tautos dalies, kuri užmirštama, apie kurios likimą nenorima girdėti ir kalbėti.
S.Oksanen rašė, jog tikroji tiesa dažniausiai nutylima. Aš jai pritariu. Tiesa nutylima visais lygiais – politikoje, ekonomikoje, ūkyje, mene.
Manau, kad ji nutylima sąmoningai. Patogiau piršti nupudruotą gyvenimo vaizdą.
– Savo kailiu patyrėte politinį persekiojimą ir tremtį. Jūsų kurti spektakliai buvo cenzūruojami arba draudžiami. Kas jums padėjo apsivalyti nuo pykčio sovietinei cenzūrai ir sistemai?
– Man šis spektaklis artimas ir asmeniškai.
Kai pjauna, skauda. Kalbu apie cenzūrą.
Todėl kai gūdžiu sovietmečiu parašiau viešą protesto prieš cenzūrą laišką aukščiausiems valdžios atstovams, suvokiau, kad pasirašiau mirties nuosprendį. Tada kentėjau ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai – susirgau.
Sprendžiau dilemą, ar gyventi kaip visi, ar laikytis savo įsitikinimų, nesitaikstyti su melu ir propaganda.
Kai apsisprendžiau, man palengvėjo – savotiškai apsivaliau.
Tai kainavo 30 metų bastymosi po 5 šalis. Tada nežinojau, ar kada nors grįšiu į Lietuvą.
Bet ir gyvendamas užsienyje nesirinkau lengviausių kelių.
Turėjau pasiūlymų statyti miuziklus, lengvesnio pobūdžio veikalus. Tačiau tuo nesusižavėjau, nes būčiau gėdijęsis savęs. Išlikti padėjo ištikimybė savo įsitikinimams.
– Kokius didžiausius skaudulius matote šiandienėje visuomenėje?
– Šiandien matau, kad daugeliui ne gėda dėl savęs. Jei gėdos nėra, galima viskas – vogti, šmeižti, meluoti, smaugti.
Kai kartais išgirstu, ką išdarinėja tautos išrinktieji, sunkiai tuo patikiu.
Jiems negalioja jokie moralės dėsniai.
Jie išsipurvina, tada nusivalo purvą ir be gėdos gyvena toliau – lyg visuomenės tranai.
Tačiau labiausiai matoma tai, kas paviršiuje. Pažvelgus giliau Lietuvoje yra šviesių, paprastų, darbščių ir gėdos nepraradusių žmonių.
Jie suvokia, kad jei neprisiminsime praeities, neapsivalysime, ateinančios kartos pamirš savo istoriją ir gyvens dar didesnėje begėdystėje.
Esu idealistas. Tikiu, kad meno paskirtis – bent po truputį žadinti publikos mintis, sielą, sąžinę.
Manau, kad apsivalymo ritualas turėtų būti kasdieninė mūsų dvasinė duona.
Apie tai, sakydama „tu privalai”, kalba ir pagrindinė „Apsivalymo” herojė.
Pjesės autorė šiemet viešėjo Lietuvoje
S.Oksanen (nuotr.) gimė 1977 m. Suomijoje estės ir suomio šeimoje. Vaikystės vasaras ji leisdavo Estijos kaime pas senelę, kurios pasakojimai ir sovietinio kolūkio aplinka vėliau tapo rašytojos kūrybos šaltiniu.
2007 m. S.Oksanen parašė pjesę, tapusią 2008 m. išleisto romano „Valymas” pagrindu.
Kūrinys Suomijoje išleistas 170 tūkst. egzempliorių tiražu. Autorė pelnė svarbiausius šalies literatūros apdovanojimus, taip pat Šiaurės Tarybos literatūros premiją, FNAC premiją Prancūzijoje.
Romanas išverstas į daugiau nei 40 pasaulio kalbų. Pjesė 8 kartus statyta Suomijoje, taip pat Estijoje, Danijoje, JAV. J.Jurašo spektaklis „Apsivalymas” – pirmasis S.Oksanen pjesės pastatymas Lietuvoje.
S.Oksanen romaną „Valymas” 2010 m. lietuviškai išleido leidykla „Versus aureus”. Jį šių metų pradžioje vykusioje Vilniaus knygų mugėje pristatė pati S.Oksanen.