Vilniaus „Vartų” galerijoje surengta 54 metų tapytojo ir fotomenininko V.Ilčiuko paroda „Pleneras” dvelkia artėjančiomis Vėlinėmis.
Prieš penkiolika metų sukėlęs diskusijas savo mirštančio tėvo fotografijomis jis ir toliau tyrinėja neapčiuopiamą ribą, skiriančią gyvenimą ir mirtį.
„Pasauliui nežinoma močiutė – mano atskaitos taškas, nuo kurio kartu su vaikyste prasideda kelias į pažinimą, kūrybą, Lietuvos kultūrą.
Pastaroji taip pat kol kas yra nematoma vertinant pasaulio masteliu”, – apie parodoje pristatomas „Slėpynių” nuotraukas kalbėjo V.Ilčiukas.
Dauguma fotografijų darytos per V.Ilčiuko senelės šimtąjį gimtadienį, viena – po mirties. Kai kurios jau eksponuotos netikėtoje vietoje – laidojimo rūmuose per senelės laidotuves.
– Ar tiesa, kad buvote sumanęs į galeriją atgabenti ir karstą? – paklausiau fotomenininko V.Ilčiuko.
– Tai būtų buvę kiek šiurkštoka. Ateina žmonės su gėlėmis, o čia. (Juokiasi.) Todėl sumanymo atsisakiau. Kita vertus, man dažnai norisi, kad parodose būtų ir tikrų dalykų.
Dabar daugelis menininkų stengiasi kurti labai technologiškus darbus, kurie yra tik intelektualūs žaidimai.
Todėl toks paprastas objektas kaip atviras karstas su šalia stovinčiu dangčiu gali būti ir labai prasmingas. Kaip priminimas, kad laikas nustoti skraidyti įsivaizduojant, kad sukūrei tikrus stebuklus.
– Ar sunku buvo įkalbėti senelę fotografuotis tokiose keistose situacijose?
– Ji net sulaukusi šimto metų buvo linksma, gyvybinga, smagi ir net mėgstanti traukti per dantį kitus.
Mes tiesiog išdykavome.
Močiutė sakydavo, kad ateis Lopetinskas ir ją „pakavos” (paslėps. – Red.). Taigi aš paprašiau jos atsistoti, uždengiau ir nufotografavau – „pakavojau”. Ji neprieštaravo, nes puikiai suprato humorą.
Tas pat – ir dėl tos apverstos angliškos knygos apie XX amžiaus antrosios pusės meną vidurinėje triptiko dalyje. O pirmojoje fotografijoje močiutė – su maldaknyge. Gyvendama pas mus ji kasdien skaitydavo maldas už savo vaikus.
Ji turėjo daug vaikų, bet nemokėjo nei angliškai, nei lenkiškai, o ir lietuviškai sunkiai skaitė. Todėl trečioji fotografija atsirado, kai laidotuvių rūmuose pamačiau, kad jai į rankas įdėtas lenkiškas tekstukas ar maldelė. Kad dar mirusi pasiskaitytų.
Taip ir atsirado triptikas apie tai, kaip mes visą gyvenimą ir netgi po jo vis dar bandome įsisąmoninti, pagauti informaciją apie pasaulį, mirtį, gyvenimo prasmę.
– Juodokas humoras tarsi liudija, kad nebesitikite tos prasmės rasti? Tačiau jūsų filmas, pagal kurį pavadinote visą parodą, – kaip tik apie tokias paieškas?
– Filmas vadinasi „Pleneras”. Kas yra pleneras? Tai tapyba iš natūros – gana greita ir neįpareigojanti. Tarsi slydimas paviršiumi.
Šis filmas – tai ne vien tapyba kamera. Todėl pavadinimas irgi kiek ironiškas. Juk gana juokingai atrodo žmogus, kuris bando surasti būties prasmę.
Ar visa žmonija sugebėjo ką nors panašaus atrasti per tūkstančius metų? Ne, nes visa tai – tik pleneras, išoriniai bandymai priartėti prie iš tiesų svarbių dalykų.
Mes įsivaizduojame, kad tai galima patirti. Tačiau pasirodo, kad tam būtina viena sąlyga. Mes nustojame būti materialūs, nustojame krutėti. Kaip nuteistieji Franzo Kafkos „Pataisos darbų kolonijoje”.
– Vadinasi, neatsitiktinai didžiulėse miško fotografijose pušų spygliai primena spygliuotą vielą, o medžiai – grotas?
– Man jaunystėje labai svarbus buvo Balio Sruogos „Dievų miškas”. Po jo pasaulis pasidarė gerokai aiškesnis.
Su mišku yra susijusios mūsų vaikystės pasakos, legendos ir istorinės Lietuvos Kunigaikštystės didybė. Taip pat ir ne tokia sena konfliktinė situacija: miško broliai, partizanai.
Nors mano karta tai išgyveno klausydamasi senelių pasakojimų, skaitydama knygas ir žiūrėdama filmus, tačiau tai jau tupi mumyse. Ir atsidūręs miške niekur nuo to nepabėgsi.
Prieš 15 metų fotografavo mirštantį tėvą
V.Ilčiukas gimė 1957 m. Vilniuje. 1975–1981 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą.
1996 m. labai daug diskusijų sukėlė parodoje „Duona ir druska” parodytas V.Ilčiuko mirštančio tėvo fotografijų ciklas.
2003 m. jo fotografijų ciklai „Diena” ir „Virtuali diena” pelnė prestižinį „Henkel” meno apdovanojimą, kuris įteikiamas Vienoje (Austrija).