Tai - viena kontraversiškiausių asmenybių muzikos pasaulyje.
Nenuspėjamas, paslaptingas, arogantiškas ir be skrupulų. Taip apie
Šveicarijoje, Lugano mieste nuolatos gyvenantį I.Pogoreličių kalba
muzikos kritikai, jo kolegos, koncertų organizatoriai.
Dėl nesutramdomo, ekscentriško būdo ne visi šį fortepijono virtuozą
drįsta kviesti koncertuoti. Bijo, kad koncertas nežlugtų dar nė
neprasidėjęs. Nes jei, pavyzdžiui, salėje pasigirsta šnaresys, ima
skambėti telefonai, pianistas vidury koncerto gali pakilti nuo kėdės ir
lyg niekur nieko išeiti iš salės. Negrįžtamai.
To bijojo ir I.Pogoreličiaus rečitalį Lietuvos nacionalinėje
filharmonijoje rengę viešosios įstaigos „Culture Live“ darbuotojai.
Viešosios įstaigos „Culture Live“ vadovas, pianistas Darius Mažintas
tikino, jog derybos dėl I.Pogoreličiaus atvykimo truko kelerius metus.
Ši išskirtinė asmenybė nepriklauso jokiai koncertinei agentūrai ir pats
pasirenka, į kokią šalį vykti.
Į Vilnių pianistas atvyko dieną prieš koncertą vėlai vakare. Tai buvo
jo pirmasis vizitas Lietuvoje. Nei Latvijoje, nei Estijoje
I.Pogoreličius nėra lankęsis.
Pianistas įsikūrė „Stiklių“ viešbutyje, prabangiuose apartamentuose.
Dar pirmąjį vakarą I.Pogoreličius užsimanė, kad koncerto rengėjai jį
pavežiotų automobiliu po miestą. Vilnius muzikantui paliko gerą įspūdį.
Ypatingų reikalavimų I.Pogoreličius organizatoriams nepateikė. Maistui
nebuvo išrankus. Prieš koncertą pianistas užsisakė makaronų be druskos
ir prieskonių bei žalių salotų. Prašė, kad netrūktų mineralinio
vandens. Per porą dienų vien viešbutyje jis išgėrė apie penkiolika
didelių butelių vandens.
Fortepijono virtuozas yra spontaniškas, jo nuotaika gali akimirksniu
pasikeisti. Jei pokalbis nepatinka, jis viena fraze gali užčiaupti
pašnekovą, duodamas suprasti, jog neverta toliau nagrinėti temos.
Koncerto organizatoriai iš pradžių leido fotografams įamžinti garsenybę,
tačiau su sąlyga, kad tai bus daroma koncerto pabaigoje, kai pianistas
nusilenks publikai ir be blykstės.
Vėliau planai pasikeitė, nes I.Pogoreličius atsisakė fotografuotis
koncerto metu. Fotografams buvo suteikta proga pianistą įamžinti per
repeticiją. Tačiau I.Pogoreličius fotografams, nukreipusiems į jį
fotoaparatus, pareiškė: „Jūs turite dvi minutes“. Po minutės liepė
fotosesiją baigti.
Prieš koncertą žiūrovams buvo pasakyta, kad šie išsijungtų mobiliuosius
telefonus ir nedrįsti fotografuoti. Visiems buvo paaiškinta, kad į
trukdžius, sklindančius iš salės, pianistas reaguoja neigiamai ir
nežinia, kaip gali pasielgti supykęs.
Prieš porą metų I.Pogoreličius koncertavo Izraelyje. Publika salėje
kosėjo, kalbėjo mobiliaisiais telefonais. Staiga pianistas atsisuko į
salę ir pasakė: „Jūs esate koncerte, o ne turguje. Todėl išjunkite
savo telefonus“. Žmonės neatsižvelgė į prašymą, nes po kurio laiko
telefonai vėl suskambo. Tuomet I.Pogoreličius dar kartą atsisuko į
žiūrovus ir ėmė bartis, sakydamas, kad jis grodamas atiduoda visas
jėgas, o muzikos klausytojai elgiasi kaip kiaulės.
Kažkas iš salės pianistui sviedė grubią repliką. Muzikantas
pareikalavo, kad tas žmogus išeitų iš salės, kitu atveju atsisakė groti.
Kartą I.Pogoreličius atsisakė koncertuoti su legendiniu austrų dirigentu
Hubertu von Karajanu. Apie galimybę koncertuoti su šiuo dirigentu
svajojo visi muzikantai, nes po to jiems atsiverdavo karjeros aukštumos.
1983 metais H.von Karajanas per tarpininkus pasikvietė I.Pogoreličių,
tuo metu dar jauną, bet jau pakankamai žinomą, ir pasiūlė jam kartu su
orkestru sugroti Frederico Chopino koncertą.
H.von Karajanas garsėjo valdingu būdu. Kai repeticijos metu
I.Pogoreličius paprašė padidinti grojimo tempą, dirigentas kategoriškai
atsisakė nusileisti.
Tuomet pianistas uždarė fortepijono dangtį ir tarė: „Matau, maestro,
kad mes nesusitarsime. Jūs esate keistos nuotaikos, todėl abejoju ar
mums prasminga toliau tęsti šį bendradarbiavimą“. I.Pogoreličius
atsistojo ir išėjo.
Įvairūs pasaulio leidiniai rašė apie tai, kaip tuo metu dar jaunas
I.Pogoreličius H.von Karajanui išdrįso sviesti paniekos pirštinę.
Pianisto reitingai po skandalo tik dar labiau pakilo.
Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje I.Pogoreličius pasirodė
santūriai nusiteikęs. Jis vilkėjo juodą fraką, į žiūrovus žvelgė iš
padilbų ir tarsi per jėgą šypsojosi.
Prieš pradėdamas skambinti, pianistas šiek toliau nuo fortepijono
patraukė savo asistento, pakviesto vartyti natas, kėdę. Po pirmojo
kūrinio I.Pogoreličius ėmė reguliuoti fortepijono kojų ratukus.
Antroje dalyje jam energingai mosuojant rankomis atsirišo raudonas šalis
ir nuslydo nuo kaklo. Asistentas žaibiškai reagavo - sulankstė
garsenybės aksesuarą ir padėjo šalia fortepijono.
Salėje vieną kartą girdėjosi mobilaus telefono skambesys, kai kurie
persišaldę klausytojai nevaldė kosulio. Pagalvojau, o jeigu šitai
suerzins I.Pogoreličių ir jis įsižeidęs nutrauks pasirodymą. Tačiau
dviejų dalių įspūdingas koncertas, kuriame kroatas atliko Frederico
Chopino bei Franzo Liszto kūrinius, praėjo be nesklandumų.
Kitądien, apie pietus pianistas išvyko į Italiją. Prieš tai jis dar
spėjo pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį, užėjo į lino bei stiklo
dirbinių parduotuves. Įsigijo kelis suvenyrus. Pasižvalgė ir į
gintarinių dirbinių parduotuvėje, bet nieko nepirko.
I.Pogoreličius, gimęs Belgrade ir gavęs muzikinio auklėjimo
pagrindus, sulaukęs dvylikos metų išvyko į Maskvą. Ten baigė Piotro
Čaikovskio konservatoriją. Jam dėstė žinoma pianistė Aliza Kezeradzė,
vėliau tapusi jo žmona. Santuoka buvo trumpalaikė.
Po kurio laiko I.Pogoreličius vedė antrą kartą. Bet 1996 metais mirus
žmonai, pianistas susirgo depresija ir keleriems metams visiškai
atsiribojo nuo koncertinės veiklos, neįrašinėjo kompaktinių plokštelių.
Pianisto grįžimas į muzikinį gyvenimą, beveik po dešimties metų, virto
tikra sensacija.
Įdomiausia, kad pasaulinį pripažinimą jam pelnė ne tarptautiniai prizai,
bet skandalinga nesėkmė, kai 1980 metais Varšuvoje už pernelyg
arogantišką elgesį jis buvo pašalintas iš F.Chopino vardo pianistų
konkurso, nors jau buvo priartėjęs prie finalo.
Prieš daugybę metų patirtos nuoskaudos I.Pogoreličius neužmiršo. 2009
metais koncertuodamas Varšuvoje jis atsisakė atlikti F.Chopino kūrinį.
Vietoj to pianistas sugrojo Sergejaus Rachmaninovo kūrinį.
Jau tris dešimtmečius šis atlikėjas yra viena ryškiausių žvaigždžių
klasikinės muzikos padangėje. Tai - vienas geidžiamiausių ir
brangiausiai apmokamų scenos virtuozų.
Pasakojama, jog 1989 metais jis buvo kviečiamas į vieną valstybę
koncertuoti, bet dėl politinių motyvų nenorėjo ten vykti. Tačiau
organizatoriai neatlyžo ir pasakė, kad I.Pogoreličius įvardintų
geidžiamą honorarą. Tuomet pianistas juokais už koncertą paprašė
milijono dolerių. Ir jam sumokėjo. Tokiu būdu I.Pogoreličius nuvyko
koncertuoti ten, kur nenorėjo.
I.Pogoreličius yra išleidęs 15 kompaktinių plokštelių, kurios pelnė ne
vieną apdovanojimą.
Muzikantas garsėja ir filantropine veikla, rengia savo vardo jaunųjų
talentų konkursą, kurio pagrindinis prizas - 100 tūkstančių dolerių.