Sunku pasakyti, ar pirmadienį Nacionalinės filharmonijos salėje buvo daugiau pakerėtų I.Pogoreličiaus garsiniais eksperimentais, ar nuo jų pakraupusių klausytojų. Faktas, kad iki ovacijų, kaip per Grigorijaus Sokolovo ar Jevgenijaus Kisino rečitalius, šį kartą buvo toli.
Nenuostabu: 53 metų I.Pogoreličiaus atliekami Franzo Liszto „Mefisto valsas” ir Sonata h-moll nuskambėjo beveik neatpažįstamai. Diskusijas įžiebė ir jo pateiktos Fryderyko Chopino Sonatos b-moll bei Noktiurno c-moll ekscentriškos interpretacijos.
Stebino ir tai, kad pianistas jo vizitine kortele vadinamus kūrinius skambino iš natų.
Prilygino siurrealizmui
Tačiau publika buvo pasirengusi staigmenoms. Mat I.Pogoreličių nuo seno lydi skandalinga reputacija: vieniems jis – didis poetas ir mąstytojas, kitiems – manieringas muzikos darkytojas. Publika jo koncertuose šaukia „bravo!” ir „bū!”, o kai kurie klausytojai palieka salę nuskambėjus pirmiesiems kūrinio taktams.
„Nesigailiu, kad atėjau, – sakė pianistas Petras Geniušas. – I.Pogoreličius šiuo metu yra pasinėręs į keistą kūrybos etapą, bet tai, ką jis daro prie fortepijono, nėra jaunatviškos išdaigos.
Šis menininkas leidžia atrasti muzikoje iki šiol negirdėtų dalykų, gali suteikti fortepijonui kitiems atlikėjams neprieinamą skambesį.
Grodamas F.Lisztą neįtikėtinai lėtai I.Pogoreličius tiesiog iki nepakeliamos ribos aštrina disonanso įtampą – joks kitas žmogus tokios interpretacijos neatlaikytų. Tai gali patikti arba nepatikti. Tačiau kodėl šiais laikais negalėtų gyvuoti toks ekscentriškas siurrealizmas?
Tai, kas įdomu, intriguoja, turi paklausą, kelia diskusijas. Galų gale niekas gerai nežinome, kas iš tikrųjų parašyta kompozitorių natose. Kiekvienas turi teisę jas perskaityti savaip.”
Laisvė turi turėti ribas
„Laisvė mene galima iki tam tikros ribos, – svarstė muzikologė Živilė Ramoškaitė. – Anksčiau I.Pogoreličius neleisdavo sau tiek daug improvizuoti, o dabar jis elgiasi su autorių tekstais kaip tik nori.
Kartais buvo net neaišku, ką ir kokiu ritmu jis groja.
Pianisto muzikavimas visiškai neveikė. Greičiau vargino tas nežabotų impulsų srautas, neįgaunantis aiškesnės formos.
Man liko neaiški pianisto kūrybos filosofija. Atrodė, kad jį veda vien kažkokie giluminiai instinktai.
Kokia vulkaniška energija alsavo ankstyvieji I.Pogoreličiaus įrašai! Dabar ir jos nepajutau.
Pianistas dar tarsi negrįžo į sceną po savo ilgo pasitraukimo iš koncertinio gyvenimo.”
Atlikėjo logika – neaiški
„Jei kas mėgintų pakartoti F.Chopino ir F.Lizsto interpretacijas, kokias išgirdome I.Pogoreličiaus koncerte, jos nuskambėtų absurdiškai, – pripažino pianistų meną tyrinėjanti muzikologė Lina Navickaitė-Martinelli. – Jo F.Chopiną palyginčiau su autoriniu kinu – tai neholivudinis menas, nebūtinai suprantamas iš pirmo žvilgsnio.
Bet būtent I.Pogoreličius turi teisę taip perskaityti F.Chopiną. Jau prieš tris dešimtmečius jis buvo XXI amžiaus pianistas.
Tiesa, jaunystėje jis neleido sau tokių siurrealistinių laisvamanybių.
Neteigčiau, kad visiškai perpratau pianisto logiką. Bet jis pats nori, kad jo koncertuose klausytojai mąstytų. I.Pogoreličiaus koncerto klausymasis yra darbas, kartais net varginantis. Bet juk prasmingas!”