Lituanistė, per 30 metų vadovavusi Virbališkių mokyklai, didelė kraštotyros entuziastė muziejininkams yra pateikusi šio krašto istorijos faktų, užrašytų prisiminimų apie kaimo šviesuolių ir žymių žmonių gyvenimus, užfiksuotų garsajuostėse dešimtimis valandų. Visa tai kupiškietė sako daranti iš nepasotinamo smalsumo ir pagarbos praeičiai. Tokių nuostatų pedagogė visada laikėsi ir viešajame, ir asmeniniame gyvenime.
Galbūt todėl jos namuose taip pagarbiai laikomi tėvų, senolių gyvenimus liudijantys daiktai: asmens dokumentai, senoviniai indai ir net... skarelės. Jų namuose ne dešimt, penkiasdešimt, o bus gerokai per šimtą. Ir visos skirtingos, įvairiausių raštų, spalvų, medžiagų, net formų, siuvimo ir mezgimo būdų. Kai kurios pirktos, kai kurios namuose siūtos, dovanų gautos ar prieš karą iš Amerikos parsiųstos. Tai sužinojus tarsi ir nebekyla klausimas, iš kur toks nedažnas pomėgis ir toks prisirišimas!
Brangūs praeities įrašai
„Netyčia skarelių mūsų namuose tiek prisikaupė. Apie jokią kolekciją nebuvo nė minties. Labai paprastas paaiškinimas: visos jos turi savo istorijas, visos susijusios su mūsų giminės moterimis: mama, bobute, tetomis. Ar šiaip kokiais nutikimais iš prieškario ar pokario laikų. Būtent todėl ir širdis neleidžia išmesti pasenusių, pradilusių ar nebemadingų skarų ir skarelių. Jos brangios mudviem su sese, todėl saugome, žiūrinėjame, sutvarkome, užadome ir toliau laikome“, – su šypsena apie savo prieraišumą senojo kaimo žmonių papročiams kalba pati kolekcijos savininkė Danutė Sokienė.
Ir kolekcija savo rinkinio ji nevadina. Nebūtų ta žinia išsprūdusi viešumon, jeigu ne vietos pedagogių sumanyta senovinių moterų skarelių paroda gretimame Laukminiškių kaimo muziejuje. Tas muziejus įkurtas Babickų giminės sodyboje, iš ten į pasaulį išėjo garsūs žmonės, aktorė Unė Babickaitė, jos brolis Petras, pirmasis Lietuvos radijo diktorius, žurnalistas ir publicistas. Taigi tame muziejuje dabar ir eksponuojamos Danutės Sokienės ir jos giminės moterų išsaugotos skarelės.
Jos atmintyje – ir mamos pasakojimai, kaip pas senelį Petrą, savamokslį kaimo felčerį, rusų–japonų kare pramokusį gydyti žmones, atbėgdavo kas nors iš Babickų, prašydami kokio vaistažolių antpilo, esą Uršulytei gerklę skauda, karštis pakilęs...
Ir tokių istorijų atmintyje išlikę įvairiausių, kad jos atgimtų, tereikia iš skrynios paimti kokį senovinį daiktą...
"Ši stora didžiulė skara buvo mūsų močiutės, įsisupdavo važiuodama miestan su arkliais. Mane vežė krikštyti ja apkamšytą. Mama pasakojo, kaip po karo ją išsaugojo, kad skrebai nepavogtų. Viską tada kaime jie grobdavo ką geresnio radę. Taigi mama išaudė prastą paklodę, nudažė svogūnų lukštais, kad nudryžusi atrodytų, apsiuvo ja skarą – kam rūpės sunešiotas apklotas? Taip ir išsaugojo skarą, tokių dabar niekur nerasi, tikrai nuodėmė būtų tokį daiktą nebranginti", - mano moteris.
Plonyčio šilko skarelės – iš prieškario laikų, dovanų gautos ar išmainytos, kam nors gavus siuntinių iš Amerikos. Vieną spalvingą su kaubojiškais piešiniais, pasagų, rimbo ir žirgo atvaizdais mokytoja Danutė pasakojo ryšėdavusi studijų laikais kaip kaklaskarę. Daug spalvingų plonytės vilnos ir medvilnės skarelių po karo į kaimus atnešdavo badmiriavę miestų gyventojai. Išmainydavo į lašinius, taukus ar sviestą. Vaikai ypač laukdavo tokių prekeivių, kad išprašytų mamos nupirkti kokių sagių ar karoliukais puoštų plaukų segtukų.
Po karo miesto parduotuvėse nebūdavo pirkti jokių drabužių, trūkdavo ir audinių, tad Kupiškio ir gretimų miestelių žmonės traukdavo į Rygą, į tenykščius turgus. Iš ten parvežtos skarelės plonutės vilnos, medvilnės, šilko, labai spalvingos, ryškių ornamentų. Ir tamsios, visai juodos, su santūriais kvadratėliais ar taškeliais.
"Atsimenu, teta važiavo į Rygą apie 1947–uosius, specialiai pirko gedulo skarelių, čia tokių nebuvo parduotuvėse. Tada griežtai tradicijų buvo laikomasi, šeimoje moterys visada turėdavo atsargai gedulingų skarelių: juodų, be jokio rašto artimiausiems mirus, su menkais ornamentais, kai gedima tolimesnių mirusių giminaičių", – apie subtilius papročių skirtumus pasakojo pašnekovė.
Papročiai ir mados
„Pasirinkti tinkamą skarelę ir tinkamai ją ryšėti anuomet buvo mokslas ir menas“, – tikina sodybos šeimininkė Danutė ir jos jaunylė sesė Liucija.
Gimtinėje senjoriškas dienas drauge leidžiančios energingos moterys pilnos smagių ir anekdotiškų prisiminimų iš paauglystės ir jaunystės dienų.
Skarelė kaimo moteriai prieš šimtą ar pusšimtį metų buvo kasdienės aprangos dalis ir didžiausia puošmena per šventes, turgadienius, kermošius ar bažnyčioje šventadieniais meldžiantis.
Pasak D.Sokienės, buvo skarelių ryšėjimo mados, tai priklausė nuo metų laiko, užsiėmimo, progos. Vasarą darbymečiams reikėjo baltos kartūno skarelės, per šienapjūtę, saugantis nuo dulkių, surišdavo ją mazgu po kaklu. Laukuose darbuojantis ant kaktos užleisdavo, ant viršugalvio kaspinėliu surišdavo, kad gražiau atrodytų. Lietingu oru apsigobdavo minkštos flanelės skarelę, surišdavo aplinkui kaklą. Miestan išsirengdavusios panelės šalius susiūdavo ir nešiodavo kaip dabartinius gobtuvus.
Atskira šneka apie kelionę miestan arkliais.
"Taigi važiuodavo ne vienas, du žmonės, o visa kompanija, šeimos, tėvai, vaikai, jaunimas. Susėsti pasideda šieno ar šiaudų. Sudulka visi. Taigi kelionei moterys ir merginos apsiriša prastesnio kartūno skarelėmis, o pasipuošti pasiima spalvingą šilko skarutę. Įsideda persiauti šilkines kojines, batelius, nubalintus piene išmirkytais dantų milteliais. O miestan nuvažiavus rūpestis, kaip kuo greičiau persiauti, pasipuošti... Taigi jokių specialių patalpų nebuvo, čia pat tarp vežimų ir arklių glaudiesi, būdavo, kad koks berniokas ir užklumpa netikėtai taip besigražinant, kiek nesmagumo, o kitiems juoko", – ir dabar sesėms linksma prisiminti, kaip keliaudavo šeima į Viešintas ar kermošiun į Alizavą, kiek pokštų jaunimas prisigalvodavo.
Kaimo merginos prieškariu turėjo ir supratimą apie madingus apdarus, kaip pasakodavo sesėms mama. Vyriausios amžiumi kaimo merginos sutardavo, kokį audinį tais metais visos pirks suknelėms. Madingiausios būdavo languotos, su rudos ir geltonos, mėlynos ir baltos spalvų deriniais. Per kaimus eidavo siuvėjai, apsistodavo pas ūkininkus, kol apsiūdavo visą šeimyną. Taip būdavo, kad pagal suknelių spalvas ir modelius galėdavai atskirti, iš kurio kaimo merginos susirinkusios. Su tomis suknelėmis puošdavosi eidamos bažnyčion ar į pamerges pakviestos ištekančių draugių.
"Taigi ar galima daiktus, kurie pilni praeities istorijų, prisiminimų, kuriuos lietė mama, močiutė, tetos, paprastai imti ir išmesti? Mes negalime, todėl saugome. O kaip sūnūs ir marčios ar anūkai nuspręs, nežinia. Svarbu, kad jie žinotų tas senas smagias istorijas, kad jiems gimtinė brangi būtų", - taip kalbėjo virbališkietės seserys Danutė ir Liucija, vėl atgal lankstydamos ir dėliodamos į skrynias savo giminės moterų palikimą. Tebus ten iki kito prisiminimų proveržio.